Hannah Kent turi nepaprastą talentą panardinti skaitytoją į atšiaurias, užmirštas bendruomenes, kuriose riba tarp tikrovės ir prietarų yra pavojingai plona. Jei jos romane „Atsidavimas“ tyrinėjome tikėjimo ir meilės ribas, tai „Gerieji žmonės“ mus nukelia į dar tamsesnę ir klampesnę teritoriją – į 1825-ųjų Airijos kaimą, kur senieji liaudies tikėjimai, susidūrę su neviltimi, virsta tragedija.
Knygos centre – trys moterys. Nora, staiga tapusi našle, priversta viena rūpintis savo anūku Maiklu. Tačiau berniukas kitoks – jis nevaikšto, nekalba, o tik be perstojo klykia. Kaimo bendruomenė ima šnabždėtis, o pačios Noros širdyje, prislėgtoje gedulo ir skurdo, įsišaknija baisi mintis: gal tai ne jos tikrasis anūkas, o pakaitukas – laumių vaikas, paliktas vietoj pagrobtojo. Desperatiškai ieškodama pagalbos, ji kreipiasi į Nensę – seną žolininkę, burtininkę, vienintelę kaime vis dar išmanančią senuosius ritualus, galinčius išvaryti piktąsias dvasias. Tarp šių dviejų moterų atsiduria jauna tarnaitė Merė, kuri tampa pavojingų įvykių liudininke.
Romanas nepaprastai įtikinamai atkuria to meto atmosferą. Juntamas nuolatinis skurdas, drėgmė, alinančio darbo našta ir viską persmelkęs prietaringumas. Čia katalikų kunigo žodis turi mažiau galios nei senos moters užkalbėjimas. Autorė nemoralizuoja ir nesmerkia savo veikėjų. Priešingai, ji verčia mus suprasti, kodėl šie žmonės taip aklai tikėjo „Geraisiais žmonėmis“ (eufemizmas, kuriuo buvo vadinamos laumės). Tikėjimas pakaitukais buvo būdas paaiškinti tai, kas nepaaiškinama – staigią vaiko ligą, neįgalumą, apsigimimą. Tai buvo bandymas įprasminti kančią ir išsaugoti viltį, kad tikrasis, sveikas vaikas dar gali būti sugrąžintas.
Knygos tempas lėtas, klampus, kaip ir pats slėnio purvas. Įtampa auginama ne veiksmu, o pamažu tirštėjančia atmosfera, kaimynų šnabždesiais ir augančia Noros desperacija. Skaitant jautiesi lyg pats būtum įkalintas tame mažame, uždarame slėnyje, kur kiekvienas tave stebi ir teisia. Veikėjų portretai gilūs ir psichologiškai sudėtingi. Nora nėra tiesiog piktavalė boba – ji palūžusi, gedinti moteris, pasirengusi padaryti bet ką, kad susigrąžintų tai, ką prarado.
„Gerieji žmonės“ yra tamsus, slegiantis, bet kartu nepaprastai galingas romanas. Jis tyrinėja, kaip baimė ir neviltis gali nuvesti prie baisių poelgių, net jei jie daromi iš meilės. Tai istorija apie ribą tarp tikėjimo ir beprotybės, tarp liaudies išminties ir tamsiųjų prietarų. Rekomenduočiau šią knygą tiems, kas mėgsta gotikinę literatūrą, atmosferiškus istorinius romanus ir nebijo nepatogių temų. Tai kūrinys, kuris sukrečia ir ilgai nepalieka ramybėje, priversdamas mąstyti apie tai, kokie ploni yra civilizacijos ir racionalumo pamatai.
