Įsivaizduokite chorą, kuriame dainuoja daugiau nei dvidešimt skirtingų balsų: naivus anglų dvasininkas, ciniškas laivo kapitonas, aborigenų berniukas, arogantiškas chirurgas ir dar būrys kitų. Kiekvienas jų dainuoja savo partiją, pasakoja savo tiesą. Būtent tokia polifonine struktūra ir stebina Matthew Kneale’io romanas „Anglai-keleiviai“ – kūrinys, kuris yra ir nuotykių istorija, ir aštri satyra, ir skaudi istorinė drama.
Knygoje susipina kelios, iš pirmo žvilgsnio, nesusijusios istorijos. Pirmoji – tai absurdiška ir komiška 1857-ųjų ekspedicija. Garbusis reverendas Džefris Vilsonas yra įsitikinęs, kad biblinis Edeno sodas yra ne kur kitur, o Tasmanijoje. Jis suburia komandą ir išsinuomoja laivą, kad nuvyktų į šią tolimą salą ir įrodytų savo teoriją. Jo tikslai – kilnūs ir moksliški. Tačiau laivo, kurį jis išsinuomoja, kapitonas Kniūlis iš Meno salos turi visai kitokių planų – jis gabena kontrabandinį brendį ir tikisi gerai pasipelnyti iš naivių anglų. Šių dviejų grupių – arogantiškų, idealistų anglų ir žemiškų, gudrių Meno salos jūreivių – dienoraščiai ir laiškai yra kupini neįtikėtino humoro ir abipusės paniekos.
Tačiau po šiuo komišku paviršiumi slypi trečioji, pati svarbiausia ir skaudžiausia istorijos linija. Ją pasakoja Pyvis – vienas iš paskutiniųjų Tasmanijos aborigenų. Jo balsas – tai visos naikinamos tautos balsas. Jis pasakoja apie brutalų kolonizatorių elgesį, apie atimtą žemę, apie išžudytus artimuosius ir apie desperatišką bandymą išsaugoti savo kultūrą ir orumą.
Didžiausias Matthew Kneale’io meistriškumas ir atsiskleidžia būtent per šių tonų kaitą. Viename puslapyje tu gali kvatoti iš absurdiškų reverendo Vilsono išvedžiojimų, o kitame – jausti gumulą gerklėje skaitant Pyvio prisiminimus. Šis kontrastas tarp komedijos ir tragedijos yra nepaprastai paveikus. Jis demaskuoja visą Britų imperijos „civilizacinės misijos“ absurdą ir žiaurumą. Kol vieni ieško išgalvoto rojaus, kitiems tas pats rojus yra paverčiamas pragaru.
Knygos struktūra, pasakojama per daugybę trumpų dienoraščio įrašų, leidžia pamatyti tuos pačius įvykius iš visiškai skirtingų perspektyvų. Nėra vienos tiesos – yra tik daugybė subjektyvių tiesų. Tai romanas, kuris kvestionuoja pačią istoriją ir parodo, kaip ją rašo nugalėtojai, dažnai nutildydami pralaimėjusiųjų balsus.
„Anglai-keleiviai“ – tai didelis, protingas ir daugialypis romanas. Jis reikalauja dėmesio, bet atsilygina su kaupu. Tai kūrinys, kuris priverčia ir juoktis, ir verkti, ir, svarbiausia, mąstyti. Rekomenduočiau jį visiems, kas nebijo literatūrinių iššūkių ir vertina knygas, kurios drąsiai kalba apie sudėtingas ir nepatogias istorijos temas. Tai neabejotinai vienas įspūdingiausių istorinių romanų, kokius man teko skaityti.
