Įsivaizduokite, kad skaitote romaną, kurio pasakotojas yra pats Dievas. Arba gal Mirtis. Pasakotojas, kuris ne tik mato, kas vyksta dabar, bet ir tiksliai žino, kaip ir kada mirs kiekvienas veikėjas, ir nesidrovi Jums to pasakyti. Būtent tokią svaiginančią ir provokuojančią literatūrinę akistatą siūlo Nancy Huston romanas „Dolce Agonia“ – kūrinys, kuris yra ir himnas gyvenimui, ir elegija jo trapumui.
Visa knygos veiksmas sutelpa į vieną vakarą, į vieną erdvę. Grupė draugų ir artimųjų susirenka atšvęsti Padėkos dienos Naujosios Anglijos užmiestyje, poeto Šono namuose. Tačiau tai nėra eilinė šventė. Šonas serga vėžiu ir ši vakarienė – tai jo atsisveikinimas. Prie stalo sėdi jo žmona, vaikai, buvusi meilužė, kunigas – visas margas būrys žmonių, atsinešusių ne tik dovanų, bet ir savo paslapčių, nuoskaudų, vilčių bei baimių.
Šios klasikinės „paskutinės vakarienės“ situacijos genialumas atsiskleidžia per autorės pasirinktą pasakojimo būdą. Virš visų veikėjų sklando visažinis, viską matantis pasakotojas. Jis girdi ne tik ištartus žodžius, bet ir nutylėtas mintis. Tačiau jo visažinystė peržengia erdvės ir laiko ribas. Po eilinės veikėjo replikos ar gesto pasakotojas ramiai įterpia sakinį: „…jis dar nežinojo, kad po septynerių metų mirs nuo infarkto…“ arba „…ji mirs ramiai, sulaukusi devyniasdešimties, apsupta anūkų…“.
Iš pradžių toks pasakojimo stilius šokiruoja. Jis griauna intrigą, atima iš ateities paslapties šydą. Bet pamažu supranti, kad būtent tai ir yra autorės tikslas. Žinodami kiekvieno veikėjo likimą, mes esame priversti visą savo dėmesį sutelkti ne į tai, kas bus, o į tai, kas yra. Į šią vienintelę akimirką – į šią vakarienę, kuri tampa visu jų gyvenimu. Kiekvienas žodis, kiekvienas žvilgsnis, kiekvienas prisilietimas įgauna nepaprastą svorį ir prasmę, nes mes žinome, kad visa tai yra laikina.
Knygos pavadinimas „Dolce Agonia“ (Saldus sielvartas) puikiai atspindi šią dvejopą patirtį. Gyvenimas yra saldus – kupinas meilės, juoko, maisto, vyno, pokalbių. Bet jis yra ir sielvartas, nes yra baigtinis. Nancy Huston sugeba sujungti šiuos du polius į vieną paveikų ir brandų kūrinį.
Tai nėra lengvas pasiskaitymas. Tai intelektuali, filosofinė ir drąsi knyga, reikalaujanti skaitytojo įsitraukimo. Ji kelia klausimus apie likimą, laisvą valią, mirties baimę ir gyvenimo džiaugsmą. Rekomenduočiau šį romaną visiems, kas pasiilgo neįprastos, provokuojančios ir mąstyti verčiančios literatūros. Tai kūrinys, kuris sukrečia, bet kartu ir keistai nuramina, primindamas apie būtinybę branginti kiekvieną akimirką, kol ji dar tęsiasi.
