Yra žodžių, kurie savyje talpina daugiau nei reikšmę – jie neša visą krašto istoriją, kvapą ir dvasią. „Dziedas“ – vienas tokių. Romo Treinio romanas, pavadintas šiuo šiltu dzūkišku žodžiu, yra ne tik pasakojimas apie seną žmogų. Tai gilus ir autentiškas panirimas į Dzūkijos šilų tankmę, į jos žmonių atmintį ir kalbą, kuri čia tampa vienu pagrindinių veikėjų.
Knygos centre – senas dzūkas, gyvenantis savo vienkiemyje, suaugęs su jį supančiu mišku. Jo dienos teka lėtu, įprastu ritmu, tačiau jo galvoje telpa visas XX amžius – su visomis Lietuvos negandomis, praradimais ir tyliomis pergalėmis. Tai nėra romanas su tradiciniu, veiksmo kupinu siužetu. Tai – meditacija, prisiminimų mozaika, kurioje dabarties akimirkos – malkų skaldymas, duonos kepimas, bitkopių priežiūra – persipina su praeities nuotrupomis.
Romas Treinys pasakoja ne apie didvyrius, o apie paprastą žmogų, kuris perėjo per visą sudėtingą mūsų šalies istoriją – karą, partizanų kovas, sovietmetį, atgimimą. Tačiau istorija čia nėra pateikiama kaip vadovėlyje. Ji atsiskleidžia per asmeninę patirtį, per Dziedo santykį su šeima, kaimynais, gamta ir, žinoma, su pačiu savimi. Tai pasakojimas apie tylų pasipriešinimą, apie žmogiškojo orumo išsaugojimą pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai pakerėjo du dalykai. Pirmasis – tai kalba. Autorius meistriškai naudoja dzūkų tarmę. Ji čia nėra dirbtinis stilistinis papuošalas. Tai gyva, natūrali Dziedo kalba, kuri suteikia tekstui neįtikėtino autentiškumo, muzikalumo ir sodrumo. Skaitant beveik girdi, kaip tas senas žmogus kalba – lėtai, pasverdamas kiekvieną žodį, su jam vienam būdinga intonacija.
Antrasis dalykas – tai nepaprastai gilus žmogaus ir gamtos ryšio vaizdavimas. Miškas čia nėra tik fonas. Jis – maitintojas, slėptuvė, paslapčių saugotojas ir amžinasis palydovas. Dziedo santykis su medžiais, paukščiais, žvėrimis yra beveik mistinis. Gamta jam yra ir bažnyčia, ir namai, ir paguoda. Tai labai lietuviškas, pagoniškų šaknų siekiantis pasaulėvaizdis, kurį autoriui pavyko perteikti nepaprastai jautriai ir įtikinamai.
„Dziedas“ yra lėta, kontempliatyvi knyga. Ji reikalauja iš skaitytojo kantrybės ir noro įsiklausyti. Čia nerasite netikėtų siužeto posūkių ar įtampos. Čia rasite kai ką daug vertingesnio – ramybę, išmintį ir gilaus ryšio su savo žeme ir istorija pajautimą.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kas pasiilgo tikros, nesuvaidintos, kalbos grožiu ir minties gilumu pasižyminčios lietuvių literatūros. Tai kūrinys, kuris įrodo, kad didžiausios istorijos slypi ne garsių įvykių sūkuryje, o tyliame vieno žmogaus gyvenime.
