Kokia yra pareigos savo senstantiems tėvams kaina? Ypač tada, kai ta pareiga reikalauja aukoti savo paties šeimos gerovę, kai ji spaudžia finansiškai ir emociškai, kai ji apsigyvena tavo ankštame bute ir tampa nuolatiniu priekaištu? Rohintono Mistry romanas „Šeimos reikalai“ yra nepaprastai sąžiningas, detalus ir iki skausmo atpažįstamas žvilgsnis į šią universalią dilemą, su kuria anksčiau ar vėliau susiduria daugelis iš mūsų.
Knygos centre – septyniasdešimt devynerių metų Narimanas Vakilis, buvęs profesorius, sergantis Parkinsono liga. Po to, kai jis susilaužo kulkšnį, jo priežiūra tampa našta jo vaikams. Iš pradžių jį prižiūri posūnis Džalas ir podukra Kumi, gyvenantys erdviame šeimos bute. Tačiau greitai, pavargę nuo slaugos sunkumų, jie sugalvoja planą, kaip perkelti šią atsakomybę Narimano tikrajai dukrai Roksanai. Problema ta, kad Roksana su savo vyru Jezadu ir dviem sūnumis gyvena mažyčiame, perpildytame bute, kur vos užtenka vietos jiems patiems.
Nuo šio momento romanas tampa mikroskopu, pro kurį stebime vienos šeimos kasdienybę. Ir Mistry, kaip koks modernusis Dickensas, nepraleidžia nė vienos detalės. Jaučiame ne tik fizinį ankštumą, bet ir augančią finansinę bei emocinę įtampą. Matome bemieges Roksanos naktis, jos vyro Jezado neviltį ir pastangas išlaikyti orumą, vaikų sumaištį ir, žinoma, paties Narimano fizinį ir dvasinį nykimą, jo gėdą dėl savo bejėgiškumo.
Tačiau tai nėra tik knyga apie ligą ir slaugą. Per Narimano karštligiškus prisiminimus atsiveria kita, ne mažiau skaudi istorija – jo jaunystės meilė ne parsų bendruomenės narei Liusei. Tai buvo meilė, kurią jam teko paaukoti dėl šeimos spaudimo ir tradicijų. Ši praeities išdavystė kaip koks prakeiksmas persekioja visą šeimą, nuodydama vaikų ir tėvo santykius, ir būtent dabar, gyvenimo pabaigoje, visiems tenka susidurti su jos pasekmėmis.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai sužavėjo Roksanos ir Jezado personažai. Jie – tikrieji šios knygos herojai. Ne tie, kurie atlieka žygdarbius, o tie, kurie kasdien, tyliai ir kantriai, atlieka savo pareigą, nepaisydami nuovargio ir nevilties. Jų gebėjimas išsaugoti žmogiškumą, atjautą ir meilę pačiomis sudėtingiausiomis aplinkybėmis yra nepaprastai jaudinantis ir įkvepiantis.
Rohintono Mistry stilius yra lėtas, detalus, realistiškas iki negailestingumo. Jis nevengia aprašyti nemalonių fizinių ligos detalių, bet visada tai daro su didžiule empatija. Mumbajus jo knygoje – tai ne egzotiškas fonas, o gyvas, triukšmingas, varginantis, bet kartu ir gyvybingas organizmas, kuris tampa neatsiejama veikėjų gyvenimo dalimi.
„Šeimos reikalai“ nėra lengvas skaitinys. Tai ilgas, tankus, emociškai sunkus romanas. Bet tai yra tikroji, didžioji literatūra. Ji ne siūlo pigios paguodos, o verčia mąstyti apie pačius sudėtingiausius gyvenimo klausimus. Rekomenduočiau šią knygą visiems, kas pasiilgo gilios, protingos ir nepaprastai žmogiškos prozos.
