Ar Dievas yra absoliuti taisyklė, ar begalinė meilė? Ar protas gali egzistuoti be tikėjimo, o tikėjimas – be abejonės? Šie amžini klausimai tampa gyvais, kvėpuojančiais personažais talentingosios Elif Shafak rankose. „Trys Ievos dukterys“ – tai ne romanas, ieškantis vieno atsakymo, o intelektuali ir jausminga kelionė po pačias sudėtingiausias žmogaus sielos ir šiuolaikinio pasaulio teritorijas.
Knygos pasakojimas rutuliojasi per vieną vakarą dabartiniame Stambule. Pagrindinė veikėja Perin, pasiturinti, bet nelaiminga trijų vaikų motina, pakeliui į prabangią vakarienę patiria incidentą, kuris lyg žaibas trenkia į jos kruopščiai pastatytą gyvenimo fasadą ir priverčia atsigręžti į praeitį. Ši dabarties linija veikia kaip rėmas, o tikrasis paveikslas atsiveria prisiminimuose apie jos studijų metus Oksforde.
Būtent Oksforde, toli nuo namų Stambule, kur nuolat vyko kova tarp tėvo sekuliarumo ir motinos pamaldumo, Perin atsidūrė pačiame idėjų ir kultūrų katile. Čia ji susidraugavo su dviem visiškai skirtingomis merginomis: Širina – įžūlia, laisvamane ir nereliginga iraniete, ir Mona – pamaldžia, hidžabą dėvinčia, bet tvirtų feministinių pažiūrų egiptiete amerikiete. Jos trys – „Nusidėjėlė, Teisumo ir Abejojanti“ – tampa geriausiomis draugėmis, kurias suvienija ne tik bendri ieškojimai, bet ir žavėjimasis charizmatišku, kontroversišku teologijos profesoriumi Azuru.
Profesoriaus seminarai apie Dievą tampa pagrindine romano arena, kurioje susiduria skirtingi požiūriai, kvestionuojamos dogmos ir ieškoma tiesos. Mane, kaip skaitytoją, sužavėjo būtent tai, kad „Trys Ievos dukterys“ yra ne tik jausmų, bet ir idėjų romanas. Elif Shafak nebijo kalbėti apie sudėtingus dalykus – religijos ir mokslo santykį, Rytų ir Vakarų skirtumus, moters vaidmenį islamiškame pasaulyje. Ji neperša vienos nuomonės, o leidžia savo personažams diskutuoti, ginčytis ir klysti.
Perin, kaip Abejojanti, yra tarsi tiltas tarp dviejų kraštutinumų. Jos vidinė sumaištis, noras rasti balansą tarp proto ir širdies, tarp tradicijų ir modernumo yra puikiai atpažįstamas daugeliui šiuolaikinių žmonių. Jos istorija – tai bandymas atrasti savo pačios balsą triukšmingame ir prieštaringame pasaulyje.
Tai knyga, kurią reikia skaityti lėtai, galvojant. Ji ne tik pasakoja intriguojančią istoriją apie draugystę, meilę ir išdavystę, bet ir provokuoja mąstyti. Elif Shafak stilius kaip visuomet sodrus, poetiškas ir kupinas įžvalgų. Ji geba supinti asmeninę dramą su plačiu socialiniu ir politiniu kontekstu, sukurdama daugiasluoksnį ir nepaprastai aktualų kūrinį.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kurie literatūroje ieško ne tik pramogos, bet ir peno protui. Tai romanas smalsiam, mąstančiam ir atviram skaitytojui, kuris nebijo sudėtingų klausimų ir vertina autorius, gebančius apie juos kalbėti protingai ir jautriai.
