Ką darytumėte, jei būtumėte pasiturintis, ciniškas, save įsimylėjęs penkiasdešimtmetis, kuris staiga suvokia, kad jaunystė baigėsi, o mirtis – neišvengiama? Greičiausiai atsidustumėte ir susitaikytumėte. Bet ne Frédéricas Beigbederis. Jo naujausias romanas-tyrimas „Gyvenimas be pabaigos“ yra pašėlęs, juokingas ir kartu liūdnas bandymas apgauti senatvę ir mirtį pasitelkiant visus įmanomus šiuolaikinio mokslo stebuklus.
Knygos pasakotojas, kaip įprasta Beigbederio kūrybai, yra jo paties karikatūriška versija – narciziškas, sąmojingas, paviršutiniškų malonumų ieškantis vyras, kuris, susilaukęs dukters, staiga paniškai išsigąsta savo paties mirtingumo. Jis nenori palikti savo vaiko, nenori pasenti, nenori mirti. Ir taip prasideda jo odisėja po moderniosios medicinos ir biohakerių pasaulį.
Kartu su savo dukra ir robotu palydovu jis keliauja po pasaulį – nuo Izraelio genų terapijos laboratorijų iki Austrijos SPA, siūlančių jaunystės eliksyrus, ir Silicio slėnio startuolių, žadančių skaitmeninį nemirtingumą. Ši kelionė tampa pretekstu supažindinti skaitytoją su pačiomis naujausiomis ir kartais absurdiškiausiomis technologijomis: DNR redagavimu, kamieninių ląstelių terapija, telomerų ilginimu ir t. t.
Didžiausias romano žavesys – tai Beigbederio gebėjimas kalbėti apie sudėtingus mokslinius dalykus su jam būdinga ironija ir lengvumu. Jis šaiposi ne tik iš paties savęs – pusamžio vyro, bandančio sustabdyti laiką – bet ir iš viso „amžinos jaunystės“ kulto, kuris yra apsėdęs Vakarų visuomenę. Jis demaskuoja šarlatanus, žadančius stebuklus, ir kartu su nuostaba žvelgia į realius mokslininkus, kurie laboratorijose iš tiesų artėja prie to, kas anksčiau atrodė neįmanoma.
Knyga yra hibridinio žanro – tai ir romanas, ir žurnalistinis tyrimas, ir autobiografinė išpažintis. Beigbederis meistriškai pina išgalvotus dialogus su realiais interviu, mokslinius faktus su asmeniniais apmąstymais. Tai nėra gili filosofinė studija apie mirtį. Tai greičiau linksmas, paviršutiniškas, bet labai taiklus šiuolaikinio žmogaus, bijančio senatvės, portretas.
„Gyvenimas be pabaigos“ yra provokuojantis, linksmas ir kartu verčiantis susimąstyti kūrinys. Jis neatsako į klausimą, ar galime nugalėti mirtį. Bet jis puikiai parodo, koks juokingas ir graudus yra mūsų bandymas tai padaryti. Rekomenduočiau šią knygą visiems, kas mėgsta sąmojingą, ironišką ir aktualias temas nagrinėjančią prozą. Tai puikus priminimas, kad galbūt svarbiausia yra ne tai, kaip prailginti gyvenimą, o tai, kaip jį prasmingai nugyventi, kol jis trunka.
