Yra knygų, kurias perskaitai ir pamiršti. Jos prabėga kaip vasaros lietus – gaivina akimirką, bet nepalieka pėdsako. O yra tokių, kurios įsiskverbia giliai, suvirpina kažką seniai pamiršta, ir lieka su tavimi ilgam, lyg tylus pašnekovas. Noros Ikstenos „Motinos pienas“ – būtent tokia. Tai ne lengvas pasiskaitymas jaukiam vakarui. Tai kūrinys, kuris priverčia stabtelėti, atsigręžti ir, svarbiausia, pajausti.
Mano kartos žmonėms, gimusiems apie aštuntąjį dešimtmetį, sovietmečio pilkuma nėra tik istorijos vadovėlio puslapis. Tai – vaikystės prisiminimų fonas: slogi tyla, dviveidiškumas, baimė pasakyti per daug ir nuolatinis jausmas, kad tikrasis gyvenimas vyksta kažkur kitur, už geležinės uždangos. Būtent šią atmosferą Nora Ikstena atkuria su stulbinančiu, beveik fiziniu tikslumu. Skaitant jauti tą patį šaltį, tą pačią neviltį, kuri smelkiasi pro menkiausius plyšius ir nuodija net pačius intymiausius žmonių santykius.
Knygos centre – dviejų moterų, motinos ir dukros, istorija. O gal tiksliau – vienos istorijos pasakojimas iš dviejų skirtingų, skausmingai susipynusių perspektyvų.
Motina – talentinga gydytoja, kurios laisvą dvasią sistema bando palaužti nuo pat pirmųjų žingsnių. Ji – lyg paukštis per mažu narveliu, kuris ilgainiui tiesiog nustoja bandęs skristi. Jos depresija nėra tik liga – tai logiška reakcija į absurdišką, melu persunktą tikrovę. Jos atsisakymas duoti savo vaikui motinos pieną – pats stipriausias ir tragiškiausias simbolis visame kūrinyje. Tai ne neapykantos aktas. Priešingai – tai iškreiptas gailesčio ir meilės gestas. Tai bandymas apsaugoti savo vaiką nuo pasaulio, kuriame ji pati negali kvėpuoti. Tai noras nepririšti dukros prie gyvenimo, kuris, jos akimis, yra kančia. Ji pasirenka vidinę emigraciją – vienintelį būdą išsaugoti save, net jei tai reiškia savęs sunaikinimą.
Dukra – jos visiška priešingybė. Ji – pats gyvenimas, tyras ir nesustabdomas. Ji instinktyviai trokšta to, ką motina atstumia: meilės, artumo, ryšio ir, žinoma, to simbolinio motinos pieno. Ji auga bandydama suprasti motinos šaltumą, ieškodama meilės trupinių ir stebėtinai atkakliai kabindamasi į gyvenimą. Per jos, vaiko, akis mes matome ne tik sistemos žiaurumą, bet ir mažus, žmogiškus džiaugsmus, kurie sugeba prasiskverbti net pro storiausią betono sieną. Jos gebėjimas mylėti savo sudėtingą, palūžusią motiną yra pats gražiausias vilties spindulys visoje šioje niūrioje istorijoje.
Noros Ikstenos stilius – lakoniškas, taupus, beveik poetiškas. Ji nerašo ištisų pastraipų apie jausmus – ji leidžia jiems tiesiog būti, rastis iš nutylėjimų, trumpų dialogų, daiktų ir kvapų. Emocinis svoris kyla ne iš to, kas pasakyta, o iš to, kas desperatiškai nutylima tarp eilučių. Tai brandžios, savimi pasitikinčios rašytojos braižas.
Kam rekomenduočiau šią knygą? Tikrai ne tiems, kas ieško lengvo siužeto ar laimingos pabaigos. „Motinos pienas“ – tai literatūra tiems, kurie nebijo sunkių emocijų ir sudėtingų klausimų. Tiems, kurie nori geriau suprasti savo tėvų kartos tylą ir traumas, kurias sovietinė sistema paliko mūsų visų pasąmonėje. Tai knyga apie skausmingą meilę, apie gebėjimą atleisti ir apie neįtikėtiną žmogaus dvasios stiprybę.
Perskaičius šį kūrinį, ilgai negalėjau paleisti. Jis privertė susimąstyti ne tik apie istorinę praeitį, bet ir apie motinystės, pasirinkimo laisvės ir pareigos temas. Tai viena tų retų knygų, po kurios norisi tiesiog tyliai sėdėti ir galvoti. Arba paskambinti savo mamai. Net jei pokalbis bus apie paprastus, kasdienius dalykus.
