Pasiėmusi į rankas Mariaus Povilo Elijo Martynenko knygą „Praeis“, nežinojau, ko tikėtis. Iš vienos pusės – jaunas autorius, poetas, „slam“ poezijos meistras, socialinių tinklų personažas. Iš kitos – knygos pavadinimas, žadantis kažką efemeriško, gal net guodžiančio. Galiu pasakyti viena – gavau visai ne tai, ką prognozavau, ir tai yra didžiausias šio kūrinio komplimentas.
„Praeis“ – tai ne romanas tradicine prasme. Tai greičiau fragmentiškas, sąmonės srauto principais paremtas pasakojimas, dienoraštis, išpažintis. Tai tekstas, pulsuojantis tokiu atvirumu ir nuogumu, kokį lietuvių literatūroje sutiksi retai. Mano karta, pratusi prie užuominų, nutylėjimų ir metaforų, iš pradžių gali jaustis šiek tiek sutrikusi. Martynenko į tave prabyla tiesiai, be pagražinimų, kartais net brutaliai, bet visada stulbinančiai autentiškai.
Knygos centre – jauno žmogaus, bandančio susivokti savyje ir jį supančiame pasaulyje, portretas. Tai kelionė per priklausomybes, meilės paieškas, santykius su šeima ir, svarbiausia, per savo paties proto labirintus. Autorius nevengia temų, apie kurias mes dažnai esame linkę kalbėti pašnibždomis: depresija, narkotikai, vienatvė, savidestrukcija. Tačiau jis daro tai ne tam, kad šokiruotų. Jis daro tai tam, kad parodytų, jog už viso to slypi ne monstras, o tiesiog žmogus. Pažeidžiamas, jautrus, ieškantis prasmės ten, kur, atrodo, jos nė kvapo.
Mane, kaip vyresnę skaitytoją, labiausiai sužavėjo autoriaus gebėjimas derinti du, atrodytų, nesuderinamus polius. Iš vienos pusės – gatvės kalba, slengas, necenzūrinė leksika, kuri tekstui suteikia neįtikėtino gyvumo ir tikrumo. Jauti, kad tai nėra literatūrinė poza – tai kalba, kuria šie žmonės gyvena ir kvėpuoja. Iš kitos pusės – pro visą šį grubumą prasiveržia neįtikėtina poetinė jėga. Martynenko sakiniai trumpi, aštrūs, ritmiški. Net ir kalbėdamas apie bjauriausius dalykus, jis sugeba rasti netikėtą metaforą, sukurti vaizdinį, kuris įsirėžia į atmintį. Tai poeto talentas, kuris niekur nedingsta, net jei pasakojama istorija yra purvina ir skaudi.
Tai nėra knyga apie moralą ar teisingus pasirinkimus. Autorius nieko nesmerkia ir nieko neteisina. Jis tiesiog stebi ir fiksuoja. Jis leidžia skaitytojui pačiam atsidurti to jauno žmogaus kailyje, pajausti jo nerimą, jo euforiją, jo skausmą ir tą mažytį, bet atkaklų vilties daigą, įkūnytą pačiame knygos pavadinime – „Praeis“. Šis žodis čia veikia dvejopai. Viena vertus, praeis viskas, kas bloga – skausmas, priklausomybė, juodas periodas. Bet lygiai taip pat praeis ir tai, kas gera – jaunystė, aistra, tas trumpas pakilimo jausmas. Tai labai brandi ir realistiška mintis, slypinti po jaunatvišku maištu.
Kam rekomenduočiau šią knygą? Manau, ją turėtų perskaityti tėvai, norintys geriau suprasti savo suaugusius vaikus ir pasaulį, kuriame jie gyvena. Ji aktuali jauniems žmonėms, kurie galbūt atpažins dalelę savęs ir pasijus ne tokie vieniši. Ir, žinoma, ją turėtų skaityti visi, pasiilgę drąsios, gyvos ir nesuvaidintos lietuvių literatūros.
„Praeis“ nėra patogi knyga. Ji gali supykdyti, sukrėsti, priversti jaustis nepatogiai. Bet ji tikrai nepaliks abejingų. Ir tai, manau, yra didžiausia literatūros pergalė.
