Davidas Mitchellas nerašo tiesiog romanų. Jis kuria visatas – sudėtingus, daugiasluoksnius pasaulius, kuriuose susipina skirtingi likimai, epochos ir net žanrai. Jo knyga „Prižiūrėtojas“ (originalus pavadinimas „The Bone Clocks“) yra bene ambicingiausias jo kūrinys: tai ir šeimos saga, ir fantastinis trileris, ir filosofinis traktatas apie mirtingumą. Pasiruoškite, nes ši kelionė bus nepaprasta.
Iš pirmo žvilgsnio, tai istorija apie vienos moters, Holės Saiks, gyvenimą. Mes su ja susitinkame 1984-aisiais, kai ji, maištaujanti paauglė, pabėga iš namų. Vėliau stebime jos kelią per dešimtmečius: ji tampa baro padavėja, mylimąja, mama, sėkminga rašytoja ir galiausiai – močiute, gyvenančia distopinėje 2040-ųjų Airijoje. Jos gyvenimas pilnas mums visiems atpažįstamų džiaugsmų ir skausmų – meilės, netekčių, karjeros iššūkių, šeimos dramų. Ši realistinė linija yra emocinis romano inkaras, neleidžiantis pasiklysti.
Tačiau po šiuo „normaliu“ gyvenimo paviršiumi vyksta kai kas daugiau. Nuo pat paauglystės Holė yra įtraukiama į slaptą, nematomą karą tarp dviejų nemirtingųjų grupių. Viena jų – Horologai, sielos, kurios natūraliai atgimsta naujuose kūnuose, bandydamos išsaugoti žmonijos žinias ir tvarką. Kita – Ankoritai, savotiški psichiniai vampyrai, kurie pasiekia nemirtingumą grobdami ypatingų gabumų turinčių mirtingųjų sielas. Holė, pati to nežinodama, yra viena iš tokių ypatingų žmonių, todėl ji tampa šios amžinos kovos epicentru.
Mane labiausiai sužavėjo romano struktūra. Knyga padalinta į šešias dalis, ir kiekviena jų parašyta vis kitu stiliumi, dažnai iš vis kito veikėjo perspektyvos. Viena dalis – tai klasikinis paauglystės romanas, kita – ciniškas Kembridžo studento pasakojimas, trečia – karo žurnalisto memuarai, ketvirta – literatūrinė satyra apie pagyvenusį rašytoją krizėje, ir tik pabaigoje viskas susijungia į pilno masto fantastinį trilerį. Davidas Mitchellas demonstruoja neįtikėtiną literatūrinį meistriškumą, gebėdamas taip laisvai keliauti po skirtingus žanrus ir viską sujungti į vientisą, kvapą gniaužiantį paveikslą.
Nors knygoje gausu fantastikos elementų, jos esmė – labai žmogiška. Tai gili meditacija apie mirtingumo prasmę. Priešindamas paprastą, trapų, bet kupiną meilės ir prasmės Holės gyvenimą su amžinu, bet parazitišku ir tuščiu nemirtingųjų egzistavimu, autorius kelia klausimą: kas iš tiesų yra tikrasis gyvenimas? Ir atsakymas, regis, yra aiškus – būtent mūsų laikinumas suteikia gyvenimui vertę.
„Prižiūrėtojas“ nėra lengvas pasiskaitymas. Jis reikalauja kantrybės, dėmesio detalėms ir atviro proto. Tačiau tiems, kas nebijo literatūrinių iššūkių, ši knyga taps tikra puota. Tai protingas, daugiasluoksnis, jaudinantis ir nepaprastai originalus kūrinys. Jei Jums patiko „Debesų žemėlapis“, šis romanas tikrai nenuvils. Tai literatūra, kuri praplečia sąmonės ribas.
