
Jaunystėje mūsų sielose siaučia vėjai – didelių svajonių, audringų jausmų ir beribių galimybių. Bet kas nutinka, kai metams bėgant tie vėjai pamažu nurimsta, yra prijaukinami ir uždaromi į saugų, bet ankštą kasdienybės narvelį? Būtent šį skausmingai atpažįstamą virsmą subtiliai ir giliai tyrinėja Aušros Matulaitytės romanas „Prijaukinti vėjai“.
Knygos centre – moteris, kurios vardas, regis, net nėra svarbus, nes ji galėtų būti bet kuri iš mūsų. Ji turi viską, kas pagal visuomenės standartus yra gero gyvenimo sudedamosios dalys: šeimą, namus, stabilų darbą. Išoriškai – ramus ir tvarkingas paveikslas. Tačiau viduje – štilis. Emocinis štilis, kuriame nebelikę vietos aistrai, netikėtumui, polėkiui. Liko tik rutina, įpročiai ir tyla, kuri kartais būna sunkesnė už garsiausius barnius.
Aušra Matulaitytė yra nepaprastai pastabi kasdienybės anatomė. Ji nesiima didelių dramų ar fatališkų įvykių. Vietoj to, ji meistriškai, per mažas detales – pokalbio nuotrupas, nutylėjimus, gestus – atskleidžia pamažu atsirandantį atotrūkį tarp dviejų žmonių, tarp svajonių ir realybės. Romano stiprybė ir yra šiame gebėjime parodyti, kaip meilė ir aistra ne miršta su trenksmu, o tiesiog tyliai išblunka, užgožta buities ir neišsakytų lūkesčių.
Pagrindinės veikėjos vidinis monologas yra nepaprastai paveikus. Jame nuolat grįžtama į praeitį, į tą laiką, kai „vėjai“ dar buvo laukiniai – kai ji jautėsi gyva, kai rizikavo, kai mylėjo beprotiškai. Šie prisiminimai dabarties fone veikia kaip skaudus priekaištas. Jie kelia klausimą – ar saugumas ir stabilumas yra verti tos kainos, kurią sumokame prarasdami dalelę savęs?
Romano kalba yra tiksli, taupi ir labai psichologiška. Autorė nerašo ištisų pastraipų apie jausmus – ji leidžia juos pajusti skaitytojui per veikėjos mintis ir subtilius aplinkos aprašymus. Tai proza, kuri reikalauja ne skubėjimo, o įsiklausymo.
„Prijaukinti vėjai“ nėra knyga, kuri siūlo lengvus sprendimus ar pasakiškas pabaigas. Tai realistiškas, kartais net skaudus žvilgsnis į ilgalaikių santykių krizę ir moters bandymą susivokti savyje, kai visi socialiniai vaidmenys – žmonos, mamos, darbuotojos – jau atlikti. Tai kūrinys, kuris palieka erdvės apmąstymams ir, tikiu, palies daugelį moterų, kurios bent kartą jautėsi panašiai. Rekomenduočiau jį visoms, kurios vertina gilią, neskubrią ir psichologiškai brandžią lietuvių literatūrą.