Yra knygų, kurios tiesiog pasakoja istoriją. O yra tokių, kurios pačios tampa istorijos dalimi, leidžiančia mums, skaitytojams, pasijusti ne stebėtojais, o dalyviais. Būtent tokia yra S. Šulčės „Vilniaus istorijos sonata“. Tai nėra sausas istorijos vadovėlis su datomis ir faktais. Tai – meilės laiškas Vilniui, parašytas su neįtikėtina pagarba, smalsumu ir noru prikelti užmirštas miesto paslaptis.
Ši knyga – tai tarsi pasivaikščiojimas po Vilnių su pačiu geriausiu gidu, kokį tik galima įsivaizduoti. Su gidu, kuris ne tik žino kiekvieno pastato statybos metus, bet ir jaučia jo sielą, girdi sienose aidinčius balsus ir gali papasakoti, kas mylėjo, kentėjo ir svajojo tuose kambariuose prieš šimtus metų. Autorė veda mus ne tik gerai žinomais senamiesčio takais, bet ir atveria duris į uždarus kiemelius, paslaptingus rūsius ir seniai pamirštas vietas, kurios slepia neįtikėtinas istorijas.
Knygos struktūra, kaip ir sufleruoja pavadinimas, primena muzikinį kūrinį – sonatą. Kiekvienas skyrius – tai atskira dalis, skirta vis kitam Vilniaus aspektui: architektūrai, legendoms, iškilioms asmenybėms, kasdieniam miestiečių gyvenimui. Autorė meistriškai pina istorinius faktus su legendomis, asmeninius atradimus su archyviniais dokumentais. Skaitant jauti, kiek daug darbo, laiko ir, svarbiausia, meilės įdėta į šį kūrinį. Tai ne paviršutiniškas žvilgsnis – tai gilus, nuodugnus tyrimas, atliktas su aistra ir atsidavimu.
Mane, kaip vilnietę, ši knyga sužavėjo dvigubai. Viena vertus, buvo be galo įdomu sužinoti naujų, negirdėtų faktų apie vietas, pro kurias praeinu kasdien. Po šios knygos nebegali taip pat ramiai praeiti pro senamiesčio pastatą – imi galvoti, kokias paslaptis jis slepia, kas čia gyveno, kas vyko už tų storų sienų. Miestas tiesiog atgyja, tampa daugiasluoksniu, gyvu organizmu.
Kita vertus, knyga sužavėjo savo pasakojimo stiliumi. S. Šulčė rašo lengvai, įtraukiančiai, kartais su humoru, kartais su melancholija. Ji geba sudėtingus istorinius įvykius paaiškinti paprastai ir suprantamai, o sausus faktus paversti intriguojančia istorija. Tai nėra akademinė studija – tai gyvas, pulsuojantis pasakojimas, skirtas kiekvienam, kuris myli Vilnių arba nori jį pamilti.
„Vilniaus istorijos sonata“ yra viena tų knygų, kurias norisi turėti savo asmeninėje bibliotekoje ir vis atsiversti iš naujo. Tai puiki dovana ne tik vilniečiams, bet ir miesto svečiams. Tai knyga, kuri įrodo, kad istorija gali būti be galo įdomi, kai ji pasakojama su talentu ir meile.
Po šios knygos Vilnius man tapo dar artimesnis ir brangesnis. Ji primena, kad mes gyvename ne tiesiog mieste, o vietoje, kuri yra pripildyta tūkstančių istorijų. Ir mūsų pareiga – tas istorijas išgirsti ir perduoti kitiems. S. Šulčė šią pareigą atliko meistriškai.
