Jei turėtumėte vieną vakarą, vieną vietą ir penkis gėrimus, kad papasakotumėte visą savo gyvenimo istoriją, kam pakeltumėte tostą? Ką jiems pasakytumėte? Ši paprasta, bet be galo gili idėja yra debiutinio Anne Griffin romano „Kai viskas pasakyta“ širdis – kūrinio, kuris yra toks pat jaukus kaip Airijos baras ir toks pat graudus kaip jame skambanti sena baladė.
Visas romanas vyksta per vieną vakarą. Aštuoniasdešimt ketverių metų ūkininkas Morisas Haniganas prisėda prabangaus viešbučio bare, savo gimtajame miestelyje. Jis tvarkingai išsirikiuoja ant baro penkis stiklus ir per kelias valandas pakelia penkis tostus už penkis svarbiausius savo gyvenimo žmones: už mylimą brolį Tonį, už dukrelę Molę, kurios taip ir neteko pažinti, už seserį svainę Norą, už sūnų Keviną ir, galiausiai, už savo viso gyvenimo meilę, žmoną Seidę.
Kiekvienas tostas tampa atskiru skyriumi, atskiru pasakojimu, atveriančiu vis kitą Moriso gyvenimo ir sielos kertelę. Tai nėra chronologiška autobiografija. Tai – atminties mozaika, kurioje praeities nuotrupos, paslaptys, nuoskaudos ir didžiausio džiaugsmo akimirkos pinasi viena su kita. Pamažu, tostas po tosto, prieš mus iškyla visas vieno, atrodytų, paprasto žmogaus gyvenimas – su visais jo teisingais ir neteisingais sprendimais, su meile, pavydu, ilgesiu ir didžiuliu, kartais neparodytu, bet visada jaustu prieraišumu.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai pakerėjo pagrindinis veikėjas. Morisas Haniganas – tai archetipinis airių vyras iš tos senosios kartos. Santūrus, grubokas, nelinkęs kalbėti apie jausmus, bet po ta kieta išore slepiantis didžiulę ir jautrią širdį. Visą gyvenimą jis kaupė žodžius, kurių nepasakė, jausmus, kurių neparodė. Ir štai dabar, gyvenimo saulėlydyje, jis pagaliau leidžia sau būti atviras – su savimi, su mumis, skaitytojais, ir su tais, kurių jau nebėra šalia. Jo balsas skamba taip autentiškai, kad, regis, sėdi šalia ant baro kėdės ir klausaisi jo išpažinties.
Anne Griffin stilius yra šiltas, paprastas, bet neprastas. Ji turi puikų humoro jausmą, geba sukurti nepaprastai gyvus dialogus ir meistriškai perteikia Airijos provincijos dvasią. Romanas, nors ir kalba apie liūdnus dalykus – netektis, senatvę, apgailestavimus – yra stebėtinai šviesus ir gyvenimą teigiantis. Tai istorija ne apie mirtį, o apie nugyventą gyvenimą ir žmones, kurie jį padarė prasmingą.
„Kai viskas pasakyta“ yra nepaprastai jaudinanti ir graži knyga. Ji primena, kad kiekvienas, net ir pats tyliausias ir paprasčiausias žmogus, nešiojasi savyje visą visatą istorijų. Rekomenduočiau ją visiems, kas mėgsta jautrias, charakterių gilumu paremtas dramas. Jei Jums patiko „Neįprastas Ove gyvenimas“, ši knyga neabejotinai palies Jūsų širdį. Tai kūrinys, kuris sušildo, pravirkdo, priverčia nusišypsoti ir galiausiai – pagalvoti apie savo pačių gyvenimo „tostus“.
