Atsiversdama istorinį romaną, kurio centre – Antrojo pasaulinio karo išskirti mylimieji, visuomet jaučiu dvejopą jausmą: viena vertus, viliuosi patirti jaudinančią ir viltingą istoriją, kita vertus, nerimauju dėl galimo sentimentalumo ir klišių. Alyson Richman romanas „Prarasta žmona“ šią baimę išsklaido nuo pat pirmųjų puslapių, įtraukdamas ne saldžiu pasakojimu, o tikra, skaudžia ir brandžia drama apie meilę, meną ir neįtikėtiną žmogiškumo jėgą baisiausių išbandymų akivaizdoje.
Istorija mus nukelia į idilišką, menų ir gyvybės kupiną prieškario Prahą. Čia susitinka du jauni, talentingi menininkai – žydaitė Lenka ir Josefas. Jų meilė, gimusi meno akademijoje, atrodo tyra, amžina ir kupina vilties, lygiai kaip ir visas juos supantis pasaulis. Autorė meistriškai piešia tą prarastąjį rojų – bohemišką Prahos atmosferą, pirmus nedrąsius jausmus, bendras svajones apie ateitį. Šis šviesus ir gražus įvadas yra be galo svarbus, nes būtent jo kontrastas su tuo, kas laukia vėliau, sukuria patį didžiausią emocinį krūvį.
Prasidėjus karui ir nacių okupacijai, idilė subyra į šipulius. Jaunavedžiai Lenka ir Josefas yra žiauriai išskiriami. Būtent čia atsiskleidžia knygos šerdis – Lenkos išgyvenimai Terezino koncentracijos stovykloje. Ši dalis yra pati stipriausia ir paveikiausia. Mane, kaip skaitytoją, sužavėjo autorės pasirinkimas Holokausto siaubą parodyti ne per tiesioginį brutalumą, o per menininkės vidinį pasaulį. Lenkai menas tampa ne pabėgimu, o išgyvenimo forma. Ji piešia. Piešia viską, ką mato aplinkui – badaujančius vaikus, palūžusius senelius, slaptas stovyklos operos repeticijas. Jos piešiniai tampa ne tik istoriniais liudijimais, bet ir pasipriešinimo aktu, bandymu išsaugoti žmogiškumą ten, kur sistema siekia jį sunaikinti.
Tuo tarpu Josefas, pabėgęs į Ameriką, gyvena kankinamas nežinios ir kaltės jausmo. Jis tiki, kad jo mylimoji žuvo. Autorė jautriai parodo, kaip trauma paveikia išgyvenusiuosius, kaip sunku kurti naują gyvenimą, kai tavo širdis ir siela lieka praeities pelenuose. Sąvoka „prarasta žmona“ čia įgauna platesnę prasmę – tai ne tik fiziškai prarastas žmogus, bet ir prarasta jaunystė, prarastas pasaulis, prarasta dalis savęs.
Knygos kulminacija – beveik stebuklingas Lenkos ir Josefo susitikimas po daugybės dešimtmečių Niujorke – gali pasirodyti pernelyg sentimentali ar holivudiška. Tačiau, mano nuomone, po tokios ilgos ir skausmingos kelionės per istorijos pragarą, skaitytojui tiesiog reikia to vilties gurkšnio. Ši atomazga ne sumenkina tragedijos, o, priešingai, pabrėžia meilės, kaip vienintelės jėgos, galinčios pergyventi net baisiausius košmarus, svarbą.
„Prarasta žmona“ – tai graudus, gražus ir jautrus romanas. Jis galbūt neatvers naujų istorinių tiesų tiems, kurie gilinasi į Holokausto literatūrą, tačiau jis neabejotinai palies širdį. Tai puiki knyga tiems, kas mėgsta epines meilės istorijas, besidriekiančias per dešimtmečius, ir nebijo stiprių emocijų. Tai pasakojimas, kuris primena, kad net ir tamsiausiais laikais menas, meilė ir viltis gali tapti išsigelbėjimo šyturiais.
