Ar kada nors susimąstėte, ką papasakotų paveikslas, jei mokėtų kalbėti? Kokias paslaptis jis atskleistų apie savo buvusius šeimininkus – karalius, kurtizanes ir turtuolius? Būtent šią fantastišką ir be galo originalią idėją savo romano „Meilės neįmanomybė“ epicentru paverčia Hannah Rothschild, ir rezultatas yra stulbinantis – sąmojingas, protingas ir velniškai linksmas pasakojimas.
Istorija prasideda, kai nelaimingos meilės kamuojama virėja Enė Heislop sendaikčių parduotuvėje impulsyviai nusiperka nedidelį, apspurusį paveikslą. Ji nė nenutuokia, kad įsigijo ne šiaip dekoraciją, o seniai prarastą Roko epochos dailininko Antuano Vato šedevrą, pavadintą „Meilės neįmanomybė“. Šis atsitiktinis pirkinys įtraukia ją į snobišką, pavojingą ir absurdišką Londono meno pasaulį, kuriame dėl šio paveikslo kaunasi visi: ambicingas muziejaus direktorius, galingas arabų šeichas, reputaciją praradęs aukciono vedėjas ir net pats Hitleris kadaise jo geidė.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai sužavėjo autorės sprendimas leisti pačiam paveikslui tapti vienu iš pasakotojų. Taip, perskaitėte teisingai. Tarp skyrių apie dabarties įvykius mes girdime paties paveikslo balsą – cinišką, išmintingą, kartais melancholišką. Jis pasakoja savo trijų šimtų metų istoriją: kaip jį nutapė, kaip jis priklausė Marijai Antuanetei, keliavo per Europos dvarus, slėpėsi nuo nacių ir galiausiai atsidūrė dulkėtoje Londono krautuvėlėje. Šis pasakojimo būdas yra tiesiog genialus – jis ne tik suteikia istorinio gylio, bet ir leidžia pažvelgti į žmonių aistras, godumą ir meilę iš amžinybės perspektyvos.
Hannah Rothschild, pati puikiai išmananti meno pasaulio užkulisius (ji yra buvusi Londono Nacionalinės galerijos tarybos pirmininkė), sukuria nepaprastai taiklią ir kandžią šio pasaulio satyrą. Ji su humoru demaskuoja meno rinkos absurdą, kur kūrinio vertę lemia ne grožis, o savininko statusas, kur snobizmas ir tuštybė dažnai užgožia tikrąją meilę menui. Knygoje sutinkame visą galeriją spalvingų, karikatūriškų, bet atpažįstamų personažų, kurių kova dėl paveikslo virsta tikru detektyvu.
Nors pavadinimas žada meilės istoriją, tai nėra tipiškas meilės romanas. Taip, tarp Enės ir talentingo meno restauratoriaus mezgasi romantiška linija, tačiau knyga labiau kalba apie meilę plačiąja prasme: apie aistringą kolekcininko meilę meno kūriniui, apie motinos meilę sūnui, ir apie gebėjimą pamilti save pačią.
„Meilės neįmanomybė“ yra protingas, daugiasluoksnis ir nepaprastai linksmas romanas. Jis sujungia detektyvą, romantinę komediją, istorinį pasakojimą ir socialinę satyrą į vieną įtraukiantį kokteilį. Rekomenduočiau jį visiems, kas pasiilgo originalios ir sąmojingos prozos, ir tiems, kas bent truputį domisi menu. Tai knyga, kuri ne tik prajuokins, bet ir privers kitaip pažvelgti į paveikslus, kabančius muziejų salėse.
