knyga laiškai mano dukroms

Neįmanoma skaityti Emmos Hannigan romano „Laiškai mano dukroms“ atsiejus jį nuo pačios autorės gyvenimo istorijos. Žinant, kad ši knyga buvo parašyta paskutiniaisiais autorės kovos su vėžiu mėnesiais, ji tampa nebe tiesiog grožinės literatūros kūriniu, o realiu, širdį veriančiu atsisveikinimo laišku. Tai testamentas motinos meilei – besąlygiškai, beribei ir stipresnei už pačią mirtį.

Knygos siužetas paprastas, bet neįtikėtinai paveikus. Martos, mylinčios mamos ir žmonos, dienos yra suskaičiuotos. Suprasdama, kad negalės būti šalia savo trijų dukterų svarbiausiais jų gyvenimo momentais, ji nusprendžia padaryti tai, ką gali – palikti joms dalelę savęs. Ji parašo laiškus, kuriuos dukros turės atplėšti tam tikromis progomis: kai jausis vienišos, kai gims pirmas anūkas, kai susidurs su dideliu iššūkiu ar tiesiog kai beprotiškai jos ilgėsis.

Šie laiškai tampa ne tik siužeto ašimi, bet ir emociniu kelrodžiu tiek knygos veikėjoms, tiek pačiam skaitytojui. Mes stebime, kaip trys labai skirtingos dukterys – medikė, menininkė ir namų šeimininkė – gyvena toliau po mamos mirties. Kaip jos klysta, myli, pykstasi, svajoja ir, svarbiausia, kaip reikiamu momentu atplėštas mamos laiškas joms suteikia paguodą, stiprybės ar reikalingą postūmį.

Mane, kaip skaitytoją ir mamą, ši knyga palietė iki pat sielos gelmių. Emmos Hannigan gebėjimas rašyti apie pačius skaudžiausius dalykus – ligą, netektį, atsisveikinimą – su tokia šiluma, humoru ir šviesa yra tiesiog stebuklingas. Tai nėra niūri ir slegianti knyga. Priešingai – ji kupina gyvybės. Ji švenčia mažus kasdienius džiaugsmus, šeimos ryšio svarbą ir, žinoma, tą nematomą, bet amžiną giją, kuri sieja motiną su jos vaikais.

Autorės stilius yra lengvas, jaukus ir be galo nuoširdus. Jauti, kad kiekvienas žodis parašytas iš širdies. Dialogai skamba autentiškai, o veikėjai, su visais savo trūkumais ir silpnybėmis, tampa artimi lyg geri pažįstami. Tai viena tų knygų, kurią skaitant juokiesi pro ašaras. Verki, nes yra be galo liūdna, bet kartu ir šypsaisi, nes jauti tiek daug meilės ir vilties.

„Laiškai mano dukroms“ – tai duoklė motinystei ir gyvenimui. Tai knyga, kurią turėtų perskaityti kiekviena mama ir kiekviena dukra. Ji primena, kaip svarbu kalbėtis, rodyti savo jausmus ir branginti laiką, praleistą kartu. Tai knyga, kuri gydo, guodžia ir įkvepia. Ir tai yra pati gražiausia dovana, kokią skaitytojams galėjo palikti pati autorė.

Panašios apžvalgos