Yra autorių, kurių balsas literatūroje yra unikalus ir nepakartojamas. Grigorijus Kanovičius – vienas iš jų. Skaityti jo knygas – tai ne pramoga. Tai labiau primena piligriminę kelionę į prarastą pasaulį – Lietuvos štetlų pasaulį, kurio nebėra, bet kurio dvasia vis dar gyva Kanovičiaus tekstuose. Jo paskutinis romanas „Miestelio romansas“ yra lyg atsisveikinimo laiškas, testamento palikimas ir, svarbiausia, galingas priminimas apie tai, ko mes netekome.
Ši knyga nėra romanas su aiškia, linijine fabula. Tai mozaika, sudėliota iš fragmentų, prisiminimų, dialogų, personažų likimų, kurie pinasi, persikloja ir nutrupa, lyg seni laiškai, rasti palėpėje. Veiksmas vyksta neįvardintame Lietuvos miestelyje, kuris tampa visų prarastų žydų miestelių simboliu. O centre – berniukas, našlaitis, augantis pas savo senelius, kuris lyg kempinė sugeria visą jį supančią aplinką: kvapus, garsus, pokalbius, džiaugsmus ir, žinoma, artėjančios katastrofos nuojautą.
Mano kartai, užaugusiai jau be šios daugiakultūrės aplinkos, Kanovičiaus proza yra lyg langas į kitą dimensiją. Jis su neįtikėtina meile ir nostalgija piešia tą kasdienį miestelio gyvenimą: amatininkus, prekeivius, keistuolius, rabinus, jų papročius, šventes, ginčus ir mažas, žmogiškas silpnybes. Jauti gatvės grindinio akmenis po kojomis, užuodi šviežios duonos ir silkės kvapą, girdi jidiš kalbos melodiją. Tai nėra idealizuotas paveikslas. Autorius mato ir skurdą, ir prietarus, ir įtampą, tačiau viską apgaubia tokia gilia, atlaidžia meile, kad neįmanoma nesijausti tos bendruomenės dalimi.
Knygos kalba – tai atskira tema. Ji sodri, turtinga, metaforiška, kartais primenanti senojo testamento psalmes. Kanovičiaus sakiniai ilgi, vingiuoti, kupini biblinių aliuzijų ir liaudiškos išminties. Kiekvienas žodis pasvertas, kiekviena frazė turi savo svorį. Tai nėra literatūra, kurią galima skaityti paskubomis, metro vagone. Ji reikalauja susikaupimo, įsiklausymo, lėto mėgavimosi kiekvienu sakiniu. Tai lyg geras, brandintas vynas, kurio skonis atsiskleidžia pamažu.
Labiausiai sukrečia tai, kad skaitydamas visą laiką žinai, kuo viskas baigsis. Kiekvienas aprašytas personažas, kiekviena istorija, kiekvienas vaikiškas džiaugsmas yra pasmerktas. Virš šio idiliško, nors ir netobulo, pasaulio tvyro neišvengiamos pražūties šešėlis. Būtent šis žinojimas suteikia tekstui neįtikėtino tragizmo ir svorio. Tai nėra tiesiog pasakojimas apie gyvenimą – tai rekviem prarastam gyvenimui.
„Miestelio romansas“ nėra lengvas skaitinys, bet jis be galo reikalingas. Jis gydo mūsų pačių istorinę atmintį, kuri dažnai būna skylėta ir fragmentiška. Jis priverčia susimąstyti ne tik apie Holokausto tragediją, bet ir apie tai, kokią turtingą kultūros dalį Lietuva prarado. Tai knyga apie atminties pareigą – pareigą prisiminti ne tik mirtį, bet ir gyvenimą, kuris buvo prieš ją.
Rekomenduočiau šią knygą kiekvienam brandžiam skaitytojui, kuris literatūroje ieško ne tik siužeto, bet ir prasmės, gelmės bei istorinės tiesos. Tai kūrinys, kuris praturtina, sukrečia ir palieka gilų pėdsaką sieloje. Tai vieno didžiausių Lietuvos rašytojų atsisveikinimas – išmintingas, skaudus ir kupinas orumo.
