Kaip gyventi toliau, kai per vieną akimirką netenki visko – šeimos, namų, visos savo praeities? Kaip dvylikamečiui berniukui pakelti naštą, kurios neatlaikytų ir stipriausias suaugęs? Ann Napolitano romanas „Mielasis Edvardai“ drąsiai imasi šių širdį veriančių klausimų ir pateikia ne atsakymus, o nepaprastai jautrią ir viltingą kelionę per patį giliausią sielvartą.
Knygos centre – dvylikametis Edvardas Adleris, kuris tampa vieninteliu išgyvenusiuoju po lėktuvo katastrofos, nusinešusios visų kitų 190 keleivių, įskaitant jo tėvus ir mylimą brolį, gyvybes. Autorė pasirenka sudėtingą, bet be galo paveikią pasakojimo struktūrą, pindama dvi laiko juostas. Vienuose skyriuose mes skrendame tuo pasmerktu lėktuvu, susipažįstame su kitais keleiviais – jų viltimis, baimėmis, meilės istorijomis. Kitur – mes kartu su Edvardu bandome kapstytis iš griuvėsių jau po katastrofos.
Būtent šis pasakojimo būdas yra didžiausia romano stiprybė. Skyriai apie skrydį nėra tiesiog įtampos kėlimas prieš neišvengiamą pabaigą. Tai – gražūs, jautrūs žmonių portretai, priverčiantys pajusti gilų ryšį su tais, kurie žus. Tai ne statistika, o gyvi žmonės. Dėl šios priežasties Edvardo netektis tampa ne tik asmenine, bet ir kolektyvine tragedija, o jo išgyvenimas – dar sunkesne našta.
Gyvenimas po katastrofos Edvardui yra lyg buvimas po vandeniu. Pasaulis jį vadina „stebuklingu berniuku“, žiniasklaida medžioja kiekvieną jo žingsnį, tačiau pats Edvardas jaučiasi lyg nematomas, lyg vaiduoklis savo paties gyvenime. Jis apsigyvena pas tetą ir dėdę, kurie, patys gedėdami, bando mylėti jį taip, kaip moka – nerangiai, atsargiai, su begaline kantrybe. Autorė nepaprastai subtiliai ir realistiškai vaizduoja sielvartą – ne kaip ašarų pakalnę, o kaip tuštumą, apatiją, pyktį ir milžinišką kaltės jausmą.
Lūžis Edvardo gijimo kelyje įvyksta per ryšį su kitais. Pirmiausia – su kaimynų mergaite Šeja. Ji vienintelė elgiasi su juo ne kaip su tragedijos simboliu, o kaip su normaliu berniuku. Ji tampa jo tiltu atgal į pasaulį, į paprastus paaugliškus džiaugsmus ir rūpesčius. Antrasis, ne mažiau svarbus lūžis – tai maišų su laiškais atradimas. Laiškais, kuriuos Edvardui rašė kitų katastrofos aukų giminaičiai. Šie laiškai jam suteikia tai, ko labiausiai trūko – ryšį su prarasta praeitimi ir tikslą. Jis supranta, kad išgyveno ne be priežasties. Jis išgyveno tam, kad galėtų toliau nešti visų tų žmonių istorijas.
Ann Napolitano rašo su didele empatija ir pagarba. Ji nespekuliuoja tragedija, nesistengia išspausti pigių ašarų. Tai ramus, meditatyvus ir psichologiškai gilus pasakojimas apie tai, kaip išmokti gyventi su randais, kurie niekada visiškai neužgis. Tai knyga apie tai, kad net ir po tamsiausios nakties gali išaušti rytas, o didžiausią paguodą teikia ne stebuklai, o paprastas žmogiškas ryšys.
„Mielasis Edvardai“ – tai knyga, kuri sudaužys Jums širdį, bet tada kantriai, gabalėlis po gabalėlio, vėl ją surinks. Tai nepaprastai gražus, viltingas ir gyvenimą teigiantis romanas. Tik pasiruoškite nosinių pakelį – jų tikrai prireiks.
