Kartais į rankas patenka ne knyga, o visas pasaulis. Toks, į kurį paneri visu savo protu ir širdimi, gyveni jame kelias savaites ir užvertęs paskutinį puslapį jautiesi netekęs artimų draugų. Abrahamo Verghese epinė saga „Vienuolės paslaptis“ yra būtent toks literatūrinis vandenynas – platus, gilus, banguojantis ir nepamirštamas.
Po ilgos tylos „Pjūvio“ autorius grįžta su kūriniu, kuris savo apimtimi ir užmoju tiesiog gniaužia kvapą. Romanas nukelia mus į Pietų Indijos Keralos valstiją ir pasakoja trijų vienos šeimos kartų istoriją, besidriekiančią nuo 1900-ųjų iki pat 1970-ųjų. Šeimos, kuri gyvena apsupta vandens – kanalų, upių, ežerų – ir kurią persekioja keista, tragiška lemtis: kiekvienoje kartoje bent vienas žmogus miršta skęsdamas. Ši „būklė“, kaip ją vadina patys šeimos nariai, tampa centriniu paslapties ir skausmo šaltiniu, formuoja jų gyvenimus ir santykį su juos supančia stichija.
Viskas prasideda, kai dvylikametė mergaitė ištekinama už keturiasdešimtmečio našlio ir tampa naująja Parambilų dvaro šeimininke. Per jos, vėliau tapsiančios Didžiąja Amači – didžiąja motina, matriarche – akis mes stebime, kaip keičiasi laikai, kaip gimsta ir miršta žmonės, kaip meilė, tikėjimas ir paslaptys perduodamos iš kartos į kartą. Jos ilgas ir išbandymų kupinas gyvenimas yra tas tvirtas kamienas, aplink kurį pinasi visų kitų personažų likimai.
Abrahamas Verghese, pats būdamas gydytojas, su neįtikėtinu meistriškumu ir autentiškumu supina šeimos dramą su medicinos istorija. Tai viena stipriausių romano pusių. Mes matome, kaip pamažu, per dešimtmečius, keičiasi požiūris į ligas, kaip atsiranda nauji gydymo būdai, kaip prietarai ir tikėjimas susiduria su mokslu. Šeimos „būklės“ įminimo paieškos tampa detektyvine linija, kuri tęsiasi per visą knygą ir atspindi pačios medicinos pažangą.
Tačiau „Vienuolės paslaptis“ – tai ne tik medicininis romanas. Tai – himnas meilei visomis jos formomis: santuokinei meilei, kuri gimsta ne iš aistros, o iš pagarbos ir partnerystės; motinos meilei, kuri yra stipresnė už baimę; meilei savo žemei ir tradicijoms. Autoriaus proza sodri, detali, kupina užuojautos savo personažams. Jis nerašo greito veiksmo scenų, jo tempas lėtas, meditatyvus, leidžiantis skaitytojui pasinerti į Keralos gamtos grožį ir pajusti to meto gyvenimo ritmą.
Tai ilga knyga. Labai ilga. Ji reikalauja skaitytojo kantrybės ir atsidavimo. Tačiau tai yra investicija, kuri atsiperka su kaupu. Verghese sukūrė monumentalų, klasikinės literatūros tradicijas tęsiantį kūrinį, kuris savo gilumu ir humanizmu primena didžiuosius XIX amžiaus romanus.
Rekomenduočiau šią knygą tiems, kas pasiilgo didelės, neskubrios, protingos ir jaudinančios prozos. Tai skaitinys, kuris praturtina, sukrečia ir dar ilgai nepalieka. Tai neabejotinai viena tų knygų, kurios išliks literatūros istorijoje.
