Įkvėpimas. Paprastas, instinktyvus veiksmas, apie kurį nesusimąstome, kol jo nepritrūkstame. Būtent šis pirmas ir paskutinis gyvenimo gestas tampa jungiamąja grandimi Sarah Leipciger romane „Prieš įkvepiant“ – sudėtingoje ir poetiškoje dėlionėje, kurioje trijų skirtingų žmonių likimai susitinka ties gyvybės ir mirties riba.
Autorė pasirenka ambicingą ir labai paveikią struktūrą, supindama tris, iš pirmo žvilgsnio, visiškai nesusijusias istorijas.
Pirmoji nukelia mus į XIX amžiaus pabaigos Paryžių ir bando įminti garsiosios Senos nepažįstamosios (L’Inconnue de la Seine) mįslę. Tai istorija apie jauną, paslaptingą moterį, kurios kūnas buvo ištrauktas iš upės, o jos veido gipsinė kaukė, su keista, ramia šypsena, tapo meno ir literatūros įkvėpimo šaltiniu. Vėliau, ironiška, jos veidas buvo panaudotas kuriant pirmąjį gaivinimo manekeną „Rescue Annie“.
Antroji gija nusidriekia į 1950-ųjų Norvegiją. Čia sutinkame Ankerį – talentingą žaislų meistrą, kuris, slopinamas neišsakomo sielvarto, bando įpūsti gyvybę medinėms lėlėms. Jo kūryba – tai būdas susidoroti su praeities trauma ir sukurti tobulą, nekintantį pasaulį, apsaugotą nuo netekčių.
Trečioji istorija vyksta dabartyje. Jauna žurnalistė Pieta, pati kasdien kovojanti dėl kiekvieno įkvėpimo su genetine plaučių liga – cistine fibroze – imasi tirti Senos nepažįstamosios istoriją. Šis tyrimas jai tampa ne tik profesiniu iššūkiu, bet ir asmenine kelione, bandant suprasti savo pačios trapų santykį su gyvenimu.
Didžiausias romano meistriškumas – tai, kaip autorė sugeba sujungti šias tris istorijas į vieną, vientisą ir emociškai rezonuojantį pasakojimą. Jungiamoji grandis yra ne tik kvėpavimo motyvas – jo praradimas (skendimas), jo imitavimas (lėlės) ir kova dėl jo (liga). Visus veikėjus sieja ir gilus, persmelkiantis sielvartas bei bandymas kurti prasmę ten, kur jos, atrodo, nebėra.
Sarah Leipciger rašo preciziška, poetiška ir labai jausminga proza. Ji neskuba, leidžia skaitytojui pačiam pajusti kiekvienos epochos atmosferą – bohemišką Paryžiaus spindesį, atšiaurų Norvegijos grožį, šiuolaikinio pasaulio nerimą. Tai nėra lengvas skaitinys, kurį galima greitai praryti. Knyga reikalauja susikaupimo ir įsijautimo.
Rekomenduočiau „Prieš įkvepiant“ tiems, kas vertina protingą, daugiasluoksnę ir nestandartinės struktūros literatūrą. Jei Jums patinka Davido Mitchello ar Michaelo Ondaatje kūryba, šis romanas neabejotinai paliks gilų įspūdį. Tai graudus, bet kartu ir stebėtinai šviesus kūrinys apie nematomus ryšius, jungiančius mus per laiką, ir apie paprasto įkvėpimo stebuklą.
