Achilo istoriją, regis, žinome visi – didžiausias graikų herojus, nenugalimas karys, kurio vienintelė silpna vieta buvo jo kulnas. Tačiau kas, jei visą Trojos karo epą pamatytume ne jo paties, o jį besąlygiškai mylėjusio žmogaus akimis? Būtent šį genialų ir širdį veriantį pasakojimo kampą pasirenka Madeline Miller savo romane „Achilo giesmė“, paversdama senovinį mitą viena gražiausių ir skaudžiausių meilės istorijų šiuolaikinėje literatūroje.
Visas pasakojimas čia patikėtas Patroklui. Menkam, ištremtam princui, kuris vaikystėje atsiduria didingojo Pelėjo dvare ir tampa dieviškojo Achilo palydovu. Iš pradžių nedrąsus ir nepasitikintis savimi, Patroklas pamažu atranda ryšį su auksiniu berniuku Achilu. Jų draugystė, užgimusi žaidžiant ir besimokant, pamažu perauga į gilų, visaapimantį jausmą. Madeline Miller vaizduoja jų meilę su tokiu jautrumu, subtilumu ir tyrumu, kad ji atrodo absoliučiai natūrali ir neišvengiama.
Romano dalis, pasakojanti apie jų paauglystę, praleistą pas kentaurą Chironą, yra tiesiog idiliška. Tai prarastasis rojus, kuriame, toli nuo politikos ir pranašysčių, jie gali būti tiesiog savimi – mokytis, augti ir mylėti. Tačiau virš jų laimės, lyg tamsus debesis, nuolat kybo likimas. Achilui išpranašauta tapti didžiausiu savo kartos kariu, o kartu su šlove – ir jauna mirtis.
Būtent Patroklas tampa ta žmogiškąja atsvara Achilo dieviškumui ir jo traukai į šlovę. Jis yra Achilo sąžinė, jo švelnumas, jo žmogiškumas. Jis vienintelis mato ne pusdievį, o tiesiog vaikiną, kurį myli. Jų meilė yra nuolatinė kova su likimu – bandymas pasirinkti ilgą ir ramų gyvenimą kartu, vietoj trumpo, bet amžinos šlovės kupino kelio.
Viskas pasikeičia, kai juos pasiekia Trojos karas. Autorė karą vaizduoja ne kaip didvyrišką nuotykį, o kaip ilgą, kruviną ir beprasmišką skerdynių dešimtmetį, kuris pamažu griauna viską, kas herojuose yra šviesu. Matome, kaip karas ir šlovės troškimas pamažu keičia Achilą, paversdami jį arogantiška ir negailestinga žudymo mašina. Ir tik Patroklo buvimas šalia vis dar primena jam apie tai, kas jis buvo anksčiau.
Madeline Miller stilius yra nepaprastai poetiškas ir elegantiškas. Ji sugeba rašyti apie senovės mitus taip, lyg tai vyktų čia ir dabar, o veikėjų jausmai yra universalūs ir suprantami kiekvienam. Pabaiga, nors ir puikiai žinoma iš mitologijos, yra tokia skaudi ir emociškai paveiki, kad tiesiog sudrasko širdį į gabalus.
„Achilo giesmė“ yra absoliutus šiuolaikinės literatūros šedevras. Tai knyga, kuri priverčia iš naujo pažvelgti į seną mitą ir pamatyti jame ne tik didvyrius ir dievus, bet ir du žmones, desperatiškai bandžiusius išsaugoti savo meilę pasaulyje, kuris reikalavo aukų. Rekomenduočiau ją visiems, kas pasiilgo tikros, gilios ir sukrečiančios istorijos. Tik perspėju – pasiruoškite, nes Jūsų širdis bus sudaužyta. Bet patikėkite, tai patirti verta.
