Kaip parašyti tęsinį knygai, kuri tapo ne tik bestseleriu, bet ir kultūriniu fenomenu, įsirėžusiu į visos kartos atmintį? Kaip sugrįžti pas mylimus herojus – Eliją ir Oliverį – nepaneigiant to tobulo, melancholiško ilgesio, kuriuo baigėsi pirmoji dalis? André Acimanas su romanu „Surask mane“ imasi šios beveik neįmanomos užduoties, tačiau pasirenka netikėtą ir, reikia pripažinti, drąsų kelią.
Iškart reikia pasakyti: jei tikitės „Vadink mane savo vardu“ antros dalies, kurioje nuo pirmo puslapio stebėsite Elijo ir Oliverio santykius, galite nusivilti. Ši knyga yra ne tiek tiesioginis tęsinys, kiek variacijos meilės ir ilgesio tema, savotiškas triptikas, kurio centre – ne vienas, o keli likimai, susieti tos lemtingos 1983-ųjų vasaros.
Pirmoji ir ilgiausia knygos dalis, pavadinta „Tempo“, yra skirta ne Elijui ar Oliveriui, o Elijo tėvui, Samueliui. Dabar jau išsiskyręs, profesorius traukinyje į Romą sutinka jauną, žavią fotografę Mirandą. Tarp jų įsižiebia netikėtas, aistringas ir intelektualus romanas. Ši dalis – tai odė vėlyvai meilei, įrodymas, kad aistra nepavaldi amžiui. Tai graži istorija, parašyta su Acimanui būdingu jausmingumu, tačiau negali atsikratyti jausmo, kad tai tik ilgas ir gražus įvadas į tai, ko mes iš tiesų laukiame.
Antroji dalis, „Cadenza“, pagaliau nukelia pas Eliją. Jis – jau pripažintas pianistas, gyvenantis Paryžiuje. Čia jis užmezga ryšį su kitu vyresniu vyru, Mišeliu. Tačiau šis ryšys, nors ir intymus, atrodo lyg praėjusios meilės aidas, šešėlis. Elijus vis dar gyvena praeitimi, o kiekvienas naujas partneris neišvengiamai lyginamas su Oliveriu.
Trečioji dalis, „Capriccio“, trumpai aplanko Oliverį Amerikoje. Jis – vedęs, turi vaikų, dėsto koledže, bet akivaizdžiai jaučiasi nelaimingas ir nuolat mintimis grįžta į Italiją.
Ir tik paskutinėje, trumpiausioje dalyje, „Da Capo“, įvyksta tai, ko visi laukė. Elijas ir Oliveris vėl susitinka. Šis susitikimas nėra audringas dramos protrūkis. Jis ramus, tylus, lyg savaime suprantamas. Lyg du upeliai, ilgai tekėję atskirai, pagaliau vėl susilietų į vieną upę. Pabaiga yra atvira, bet kupina vilties.
André Acimano stilius išlieka toks pat svaiginantis – jo proza jausminga, intelektuali, kupina meno, muzikos ir literatūros nuorodų. Jis kaip niekas kitas moka aprašyti troškimą, ilgesį ir tas subtilias, žodžiais sunkiai nusakomas sielų traukos būsenas.
Taigi, ar „Surask mane“ prilygsta „Vadink mane savo vardu“? Ne. Ir, manau, net neturi tokio tikslo. Pirmoji knyga buvo apie vieną, akinančiai ryškią akimirką. Ši – apie gyvenimą, kuris tęsiasi po tos akimirkos. Apie atmintį, aidus ir viltį. Tai brandesnė, ramesnė ir labiau filosofiška knyga. Rekomenduočiau ją tiems, kas mylėjo pirmosios knygos atmosferą ir prozą, ir yra pasirengę ne pakartoti, o naujai patirti Acimano pasaulį.
