Kaip atrodo gyvenimas, nugyventas meluojant – sau ir kitiems? Kokia yra kaina, sumokama už bandymą įtilpti į visuomenės primestus rėmus, ignoruojant savo tikrąją prigimtį? Bethan Roberts romanas „Mano policininkas“ yra skaudi ir jautri studija apie tragišką meilės trikampį, kurio visus tris kampus vienodai suluošino vienas ir tas pats priešas – epochos baimė ir prietarai.
Istorija pasakojama iš dviejų perspektyvų, kurias skiria keturi dešimtmečiai. Dabartyje (1990-aisiais) mes girdime Marionos balsą. Ji slaugo savo neįgalų vyrą Tomą, buvusį policininką. Į jų namus po insulto atvyksta senas Tomo draugas Patrikas, kuriam taip pat reikalinga nuolatinė priežiūra. Tarp šių trijų senų žmonių tvyro slogi, dešimtmečius kaupto apmaudo ir nutylėtų paslapčių atmosfera. Marionos pasakojimas virsta ilgai laukta išpažintimi.
Praeities linija (1950-aisiais) atskleidžiama per Patriko, inteligentiško ir jautraus muziejaus kuratoriaus, dienoraščius. Juose atsiveria visai kitas pasaulis – jauno, gražuolio policininko Tomo ir Patriko slapta, aistringa meilės istorija. Jų ryšys klesti pavojingame šešėlyje, nes tuo metu homoseksualumas Anglijoje buvo ne tik visuomenės pasmerktas, bet ir baudžiamas įstatymu.
Tomas, norėdamas „normalaus“ gyvenimo, karjeros ir socialinio pripažinimo, pradeda draugauti ir galiausiai veda jauną mokytoją Marioną. Naivi ir desperatiškai įsimylėjusi Mariona tiki, kad jos meilė gali „pakeisti“ Tomą. O pats Tomas, regis, tiki, kad gali turėti abu pasaulius – saugią santuoką su Mariona ir aistringą meilę su Patriku. Šis tragiškas saviapgaulės ir kompromisų planas pasmerkia visus tris lėtai, bet neišvengiamai pražūčiai.
Knygos jėga slypi ne veiksme, o psichologiniame portrete. Autorė puikiai parodo, kaip visuomenės spaudimas ir baimė gali deformuoti žmonių sielas. Čia nėra vieno kalto ar vieno teisaus. Tomas – bailys, nesugebantis pasirinkti ir suluošinantis abu jį mylinčius žmones. Mariona – ne tik naivi auka, bet ir moteris, kurios pavydas ir desperacija galiausiai pastūmėja ją į žiaurų poelgį. Patrikas – bene simpatiškiausias personažas, tačiau ir jis yra šio melo dalyvis.
Tai nėra lengvas meilės romanas. Tai – tyli, lėta ir be galo liūdna istorija apie prarastus gyvenimus, neišsipildžiusią laimę ir ilgalaikes kompromisų pasekmes. Bethan Roberts rašo santūriu, elegantišku stiliumi, leisdama pačiam skaitytojui pajusti veikėjų neviltį ir skausmą.
Rekomenduočiau šią knygą tiems, kas vertina gilias, psichologines dramas ir charakterių studijas. Tai kūrinys, kuris ne linksmina, o verčia susimąstyti apie tai, kaip svarbu gyventi autentišką gyvenimą ir kokia didelė yra laisvės mylėti kaina. Tai viena tų knygų, kuri palieka melancholišką liūdesio ir apmaudo jausmą dar ilgai po to, kai užverti paskutinį puslapį.
