Ką daryti, kai pasaulį užgula neperregima tamsa, kai dangų virš galvos temdo ne debesys, o karo lėktuvų šešėliai? Galima pasiduoti. O galima, kaip tai daro Romano Gary romano „Aitvarai“ herojai, iškelti į tą patį dangų spalvotus aitvarus – kaip beprotišką, bet būtiną vilties, atminties ir nepasidavimo ženklą.
Šis romanas, vienas paskutiniųjų rašytojo kūrinių, yra lyg visos jo kūrybos esencija: jame telpa ir ironija, ir tyrumas, ir skaudi meilė, ir, svarbiausia, nepajudinamas tikėjimas žmogumi, net kai aplinkui, regis, nelieka nieko žmogiško.
Istorija pasakojama jauno vaikino Ludo akimis. Jis auga idiliškame Normandijos kaimelyje, globojamas savo nepaprasto dėdės Ambruazo Fleri. Ambruazas – paštininkas ir „pakvaišęs“ aitvarų meistras, gebantis sukurti pačius fantastiškiausius skraidančius objektus: nuo didžiųjų istorinių asmenybių iki paprastų daržovių. Jo aitvarai – tai ne žaislai, o gyva, spalvota atmintis, kūrybos triumfas prieš pilką realybę.
Šiame idiliškame fone užgimsta pirmoji, visaapimanti Ludo meilė – jis iki ausų įsimyli paslaptingą, aristokratišką lenkų mergaitę Lilą. Jų meilės istorija, su visais pakilimais ir nuopuoliais, tampa pagrindine gija, besitęsiančia per visą baisiausią XX amžiaus laikotarpį – Antrąjį pasaulinį karą ir Prancūzijos okupaciją.
Būtent karo akivaizdoje atsiskleidžia tikroji knygos jėga. Dėdės Ambruazo aitvarų gamyba iš keistos pramogos virsta tylaus, bet galingo pasipriešinimo forma. Kai vokiečių karininkai žygiuoja kaimelio gatvėmis, į dangų virš jų pakyla Prancūzijos didvyrių ar paprastų valstiečių figūros – tai ženklas, kad tautos dvasia ir atmintis yra gyva ir nepalaužta. Šis romane vaizduojamas „vilties gaminimas“ yra viena gražiausių metaforų, kokias man teko skaityti. Ji teigia, kad menas ir vaizduotė yra galingiausias ginklas prieš tironiją.
Romainas Gary rašo su jam būdingu virtuoziškumu, derindamas tragediją su komedija, o skaudžiausią realybę – su stebuklo nuojauta. Jo personažai – spalvingi, keisti, bet nepaprastai gyvi ir mylintys. Net ir baisiausiais momentais jie nepraranda humoro jausmo ir orumo. Autorius su didžiule meile piešia paprastosios Prancūzijos portretą – jos žmones, jos virtuvę, jos kraštovaizdį – viską, ką bando sunaikinti karas.
„Aitvarai“ yra nepaprastai šviesi ir gyvenimą teigianti knyga, nepaisant to, kad kalba apie tamsiausius laikus. Ji primena, kad net ir tada, kai, atrodo, nebelieka nieko, žmogui vis dar lieka atmintis, meilė ir gebėjimas svajoti. Tai kūrinys, kuris sušildo, įkvepia ir priverčia patikėti, kad net ir stipriausias vėjas negali nuplėšti vilties aitvaro, jei tik tvirtai laikai jo virvę.
