Christina Baker Cline yra tikra meistrė, gebanti supinti praeitį su dabartimi, atskleisti užmirštas istorijas ir parodyti, kaip praeities įvykiai atsiliepia ateities kartoms. Jos romanas „Ištremtos“ – ne išimtis. Tai galingas, daugiasluoksnis pasakojimas apie moterų stiprybę, neteisybę ir neišardomą ryšį, kuris gali pergyventi net žiauriausius išbandymus ir didžiausius atstumus.
Knygoje paraleliai vystomos dvi siužeto linijos, kurias skiria daugiau nei šimtmetis, bet sieja bendra tema – tremtis ir išgyvenimas.
Pirmoji linija nukelia mus į XIX amžiaus Londoną. Čia susipažįstame su Evandželina – naivia ir privilegijuota guvernante, kuri dėl melagingo kaltinimo yra nuteisiama ir ištremta į Australiją. Kartu su ja į kalinių laivą patenka Hezelė – jauna, patyrusi žolininkė ir pribuvėja, kuri tampa Evandželinos mokytoja ir gynėja. Jų kelionė laivu – tai atskiras pragaras. Autorė nepaprastai ryškiai ir detaliai piešia klaustrofobišką, antisanitarinę ir pavojingą aplinką, kurioje moterys yra priverstos kovoti ne tik su ligomis ar prižiūrėtojų žiaurumu, bet ir viena su kita. Tačiau būtent šiomis nežmoniškomis sąlygomis gimsta stipriausia draugystė ir seserystė.
Antroji siužeto linija plėtojasi XX amžiaus Australijoje. Čia sutinkame Matildą – našlaitę mergaitę, kurią priglaudžia geraširdė šeima. Bandydama išsiaiškinti savo kilmę, Matilda pamažu atskleidžia paslaptis, susijusias su moterimis, kurios prieš šimtą metų buvo atplukdytos į šį atšiaurų kraštą kaip kalinės. Ši linija veikia kaip detektyvas, pamažu atveriantis praeities žaizdas ir sujungiantis dviejų skirtingų epochų moterų likimus.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai sužavėjo būtent istorinė dalis. Christina Baker Cline atliko milžinišką tiriamąjį darbą. Ji ne tik atskleidžia mažai kam žinomą faktą apie moterų tremiamas į Australiją, bet ir parodo visą sistemos neteisybę ir žiaurumą. Moterys galėjo būti ištremtos už menkiausią nusižengimą – vagystę, melagingą liudijimą, netgi už tai, kad tiesiog buvo neturtingos ir neturėjo užtarėjų. Jų likimas naujajame žemyne taip pat buvo nepavydėtinas. Jos buvo laikomos antrarūšėmis, išnaudojamos ir dažnai neturėjo jokių teisių.
Tačiau „Ištremtos“ – tai ne tik knyga apie kančią. Tai – himnas moterų atsparumui. Evandželina, Hezelė ir kitos laivo moterys, nepaisydamos visko, sugeba išsaugoti žmogiškumą, orumą ir, svarbiausia, viena kitos palaikymą. Jos dalinasi maistu, gydo viena kitą, kuria eiles ir dainas, taip kurdamos mažą bendruomenę viduryje chaoso. Tai įkvepiantis priminimas, kad net ir tamsiausiais laikais solidarumas yra galingiausias ginklas.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kas mėgsta istorinius romanus, paremtus tikrais faktais, ir daugiasluoksnius pasakojimus, kuriuose susipina kelių kartų likimai. Tai puikiai parašytas, įtraukiantis ir emociškai paveikus kūrinys, kuris ne tik papasakoja sukrečiančią istoriją, bet ir priverčia susimąstyti apie teisingumą, atleidimą ir tai, kaip svarbu žinoti savo šaknis.
