1938-ieji, Didžiosios depresijos pabaiga. Amerika kenčia nuo skurdo ir dulkių audrų, o Europoje kaupiasi karo debesys. Ir štai, per šį niūrų peizažą, specialiu sunkvežimiu keliauja pats neįprasčiausias įmanomas krovinys – dvi žirafos. Ši tikra, beveik neįtikėtina istorija tampa atspirties tašku nuostabiam Lyndos Rutledge romanui „Į Vakarus su žirafomis“ – pasakojimui, kuris yra ir nuotykių kupina kelionė, ir odė žmogiškumui bei netikėtai draugystei.
Visą istoriją mes sužinome iš 105-erių metų Vudžio Nikelio, kuris, gulėdamas slaugos namuose ir jausdamas artėjančią pabaigą, nusprendžia pagaliau užrašyti savo gyvenimo nuotykį. Jis grįžta į laikus, kai būdamas septyniolikos, išgyvenęs Dulkių katilo tragediją ir netekęs visos šeimos, jis gavo gyvenimo šansą – vairuoti sunkvežimį, gabenantį dvi žirafas iš Niujorko į naujai atidarytą San Diego zoologijos sodą.
Ši dvylikos dienų kelionė per visą Amerikos žemyną tampa ne tik fiziniu, bet ir dvasiniu išbandymu. Kartu su pagrindiniu veikėju keliauja ir du jo palydovai: senas, piktas ir atšiaurus zoologijos sodo prižiūrėtojas, vadinamas tiesiog „Seniu“, ir juos persekiojanti jauna, atkakli ir žavi fotožurnalistė, pravarde „Raudonplaukė“. Tačiau tikrieji šios istorijos herojai, žinoma, yra pačios žirafos.
Autorės gebėjimas aprašyti Vudžio ryšį su šiais didingais, bet trapiais gyvūnais yra tiesiog kerintis. Tai nėra tik krovinys. Tai gyvos, jaučiančios būtybės, kuriomis reikia rūpintis, kurias reikia saugoti nuo uraganų, nuo pavojingų kalnų kelių, nuo piktavalių ir tiesiog nuo kvailų žmonių. Per šį rūpestį atsiskleidžia paties Vudžio charakteris – jo gerumas, atsakomybės jausmas ir gebėjimas mylėti.
Knyga yra nuostabus „kelio romanas“. Kartu su veikėjais mes matome to meto Ameriką – su jos skurdu, su viltimi, su paprastais žmonėmis, kuriems pamatyti du egzotiškus gyvūnus yra tikras stebuklas. Žirafos tampa keliaujančiu vilties simboliu, akimirkai praskaidrinančiu niūrią Didžiosios depresijos kasdienybę.
Lyndos Rutledge stilius yra šiltas, paprastas ir be galo nuoširdus. Pasakojimas, perteiktas per seno žmogaus prisiminimus, yra kupinas nostalgijos, išminties ir švelnaus humoro. Tai istorija apie netikėtai atrastą šeimą, apie atsakomybę ir apie tai, kaip kartais pats neįprasčiausias gyvenimo posūkis gali tapti pačiu svarbiausiu.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kas pasiilgo geros, šviesios ir įkvepiančios istorijos. Jei Jums patiko romanas „Vanduo drambliams“, ši knyga neabejotinai paliks panašų šilumos ir jaukumo jausmą. Tai pasakojimas, kuris įrodo, kad net ir sunkiausiais laikais gerumas, draugystė ir rūpestis kitu gali nuvesti į pačius gražiausius atradimus.
