Hannah Kent jau įrodė esanti viena talentingiausių istorinės prozos rašytojų, gebančių prikelti atšiauriausius ir atokiausius pasaulio kampelius. Po ledinės Islandijos ir mistiškos Airijos, su romanu „Atsidavimas“ ji mus veda į dar vieną nepaprastą kelionę – šįkart ne tik per žemynus, bet ir per pačias meilės, tikėjimo ir netekties ribas. Tai kūrinys, kuris yra toks pat gražus ir tyras, kaip ir skausmingas.
Veiksmas prasideda XIX amžiaus Prūsijoje, uždaroje ir persekiojamoje senųjų liuteronų bendruomenėje. Autorė, kaip jai įprasta, meistriškai kuria atmosferą – jaučiame ne tik griežtų religinių dogmų suvaržytą kasdienybę, bet ir gamtos grožį, kuris jaunai pagrindinei veikėjai Hanei yra vienintelis prieglobstis ir tikrojo dvasingumo šaltinis. Hanei gamta yra jos bažnyčia, o meilė – jos malda. Meilė Teai – bendruomenės numylėtinei, merginai, kuri Hanei atrodo lyg stebuklas.
Jųdviejų ryšys yra knygos šerdis. Tai nėra tiesiog paaugliška meilė. Tai – gilus, visaapimantis sielų susiliejimas, atsidavimas, kuris yra stipresnis už bendruomenės taisykles ir net patį Dievą, kokį joms bando primesti kunigai. Šis tyras ir slaptas jausmas yra lyg tylus pasipriešinimas pasauliui, kuris bijo visko, kas natūralu, laisva ir nesuprantama.
Ieškodami religinės laisvės, bendruomenė leidžiasi į varginančią ir pavojingą kelionę į kitą pasaulio kraštą – į tolimąją Australiją. Ši kelionės dalis aprašyta taip gyvai, kad beveik jauti laivo siūbavimą ir sūrų vandenyno orą. Tačiau didžiausi išbandymai laukia ne jūroje. Knygos viduryje įvyksta tragedija, kuri sukrečia ir apverčia viską aukštyn kojomis, priversdama suabejoti, ar apskritai įmanoma tęsti pasakojimą.
Ir būtent čia Hannah Kent padaro netikėtą, drąsų ir be galo gražų literatūrinį šuolį. Knyga transformuojasi. Ji tampa nebe istorija apie išgyvenimą, o meditacija apie gedulą ir meilę, kuri peržengia mirties slenkstį. Tai, kaip Hanė išlaiko Teos dvasią gyvą savyje, kaip ji bendrauja su ja per gamtą, per prisiminimus, yra tiesiog stulbinamai jautru ir paveiku. Kai kurie tai galėtų pavadinti magiškuoju realizmu, bet man tai labiau primena gilų, dvasinį patyrimą, teigiantį, kad tikra meilė energijos tvermės dėsniui paklūsta labiau nei fizikos – ji niekur nedingsta, tik pakeičia formą.
„Atsidavimas“ yra lėta, poetiška ir be galo atmosferiška knyga. Ji nepatiks tiems, kas ieško greito veiksmo ar lengvų atsakymų. Tai kūrinys, reikalaujantis skaitytojo kantrybės ir atviros širdies. Tačiau tie, kurie pasiryš šiai kelionei, bus apdovanoti viena gražiausių ir jautriausių meilės istorijų, kokią man teko skaityti. Tai knyga, kuri įrodo, kad didžiausias atsidavimas nėra atsidavimas Dievui ar bendruomenei, o atsidavimas kitam žmogui – besąlygiškas, amžinas ir nenugalimas.
