Retai kada tęsinys, gimęs iš milžiniško skaitytojų spaudimo, sugeba pateisinti lūkesčius. Dažnai jis tampa tik komerciniu priedu prie jau užbaigtos istorijos. Tačiau Colleen Hoover „Mes pradedame iš naujo“ – tęsinys kultiniam romanui „Mes pabaigsime tai“ – yra išimtis. Tai ne dirbtinai pratęsta drama, o jautrus ir reikalingas epilogas, kurio, pasirodo, reikėjo mums visiems, kad galėtume ramia širdimi užversti Lilės istorijos puslapį.
Iškart noriu pabrėžti: ši knyga yra visiškai kitokio tono nei jos pirmtakė. „Mes pabaigsime tai“ buvo aštri, skaudi, kupina nuolatinės įtampos ir nerimo kelionė per toksiškų santykių pragarą. Tuo tarpu „Mes pradedame iš naujo“ yra lyg ramus, gilus įkvėpimas po ilgo buvimo po vandeniu. Tai – knyga apie gijimą. Apie lėtus, nedrąsius žingsnius į naują gyvenimą, kai praeities šešėliai vis dar gąsdina už kiekvieno kampo.
Didžiausia romano vertybė ir malonumas skaitytojui – autorės sprendimas pasakoti istoriją iš dviejų perspektyvų: Lilės ir, pagaliau, Atloso. Po pirmosios knygos Atlosas daugeliui liko šiek tiek paslaptingas, idealizuotas pirmosios meilės simbolis. Čia mes pagaliau gauname progą pažvelgti į jo vidų – suprasti jo paties vaikystės traumas, pamatyti jo besąlygišką meilę ir kantrybę, su kuria jis laukė Lilės. Šis sprendimas ne tik pagilina jo personažą, bet ir suteikia visai istorijai kur kas daugiau svorio.
Knygos centre – ne tiek romantiška meilės istorija, kiek realistiškas bandymas kurti naujus santykius po trauminės patirties. Colleen Hoover nepamiršta, kad Lilės gyvenime vis dar yra Railis – ne tik buvęs smurtautojas, bet ir jos mylimos dukters tėvas. Būtent šis aspektas man, kaip brandesnei skaitytojai, pasirodė pats stipriausias. Autorė labai jautriai ir realistiškai parodo, kaip sudėtinga yra laviruoti tarp naujos meilės ir būtinybės palaikyti civilizuotus santykius su žmogumi, kuris tave skaudino. Ji puikiai atskleidžia Railio manipuliacijas, pavydo scenas ir Lilės baimę, kad bet koks neteisingas žingsnis gali pakenkti jos dukrai.
Pati Lilės ir Atloso meilės linija yra rami, šilta ir palaikanti. Čia nėra kvapą gniaužiančių dramų ar aistringų kivirčų. Jų santykiai – tai saugus uostas, į kurį Lilė pagaliau gali sugrįžti. Tai meilė, paremta pagarba, supratimu ir abipusiu gijimu. Kai kuriems skaitytojams galbūt pritrūks įtampos, tačiau, manau, būtent tokio ramaus ir sveiko ryšio vaizdavimas yra didžiausia šios knygos dovana.
Ar būtina skaityti šią knygą? Jei skaitėte „Mes pabaigsime tai“ ir Lilės istorija Jums buvo svarbi – neabejotinai TAIP. Tai yra katarsis, kurio laukėte. Tai atsakymas į klausimą „o kas buvo toliau?“. Tai gražus, viltingas ir labai reikalingas taškas šioje sudėtingoje istorijoje. Tai knyga, kuri įrodo, kad net ir po baisiausios audros vėl gali nušvisti saulė.
