Neapolis – tai ne miestas, o būsena. Karštis, chaosas, grožis, pavojus ir paslaptys, slypinčios kiekviename tamsiame skersgatvyje. Būtent į šią pulsuojančią ir nenuspėjamą arteriją mus įmeta Maurizio de Giovanni savo kriminaliniame romane „Tamsa“, įrodydamas, kad Viduržemio jūros detektyvas gali būti toks pat niūrus, sudėtingas ir keliantis priklausomybę kaip ir jo garsieji skandinaviški broliai.
Pamirškite sterilius tyrimų kabinetus ir tvarkingas įkalčių lentas. De Giovanni pasaulyje tyrimas vyksta gatvėje, tarp picos kvapo, motorolerių gausmo ir Kamoros įtakos. Pats Neapolis čia tampa vienu pagrindinių veikėjų – lemiantis, diktuojantis savas taisykles, slepiantis ir kartu atveriantis giliausias visuomenės žaizdas. Autorius taip meistriškai kuria atmosferą, kad skaitant beveik jauti lipnų dienos karštį ir vėsesnį vakaro pavojų.
Knygos centre – Picofalkonės policijos nuovada, pašaipiai vadinama „Sicilijos tvirtove“. Tai – savotiška tremties vieta, į kurią surenkami prasikaltę, neparankūs ar tiesiog nevykėliai policininkai iš viso miesto. Tai – sužeistų sielų rinkinys, tikri „niekam tikę niekšai“, iš kurių niekas nieko nebesitiki. Būtent jiems tenka tirti sudėtingą ir visuomenę sukrėtusią bylą, kuri tampa jų šansu įrodyti, kad jie dar nėra visiškai nurašyti.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai patraukė ne tiek pats nusikaltimo narpliojimas, kiek patys personažai. De Giovanni yra tikras psichologinių portretų meistras. Jo detektyvai nėra superherojai. Tai – realūs, gyvenimo aplamdyti žmonės su savo demonais, silpnybėmis ir sudėtingais asmeniniais gyvenimais. Melancholiškas ir įžvalgus inspektorius Lojakonas, pravarde „Kinas“, karštakošis, bet teisingas Otava, stilingoji ir paslaptingoji Aleksandra Di Nardo – kiekvienas jų yra ryškus, įsimenantis ir neleidžiantis skaitytojui likti abejingam. Jų tarpusavio santykiai, dialogai, pašaipos ir netikėtai prasiveržiantis lojalumas yra tokie pat įdomūs, kaip ir pati byla.
Pats tyrimas, kaip ir pridera geram noir žanro kūriniui, yra lėtas, klampus ir pilnas aklaviečių. Tai ne veiksmo filmas, o kruopštus, psichologinis darbas, kurio metu tenka ne tiek ieškoti pirštų atspaudų, kiek narplioti melo, išdavysčių ir senų paslapčių voratinklį. Pavadinimas „Tamsa“ čia reiškia ne tik fizinę tamsą. Tai – moralinė tamsa, kuri yra apsigyvenusi ne tik nusikaltėlių, bet ir pačių tyrėjų, aukų ir, regis, viso miesto širdyse.
Rekomenduočiau šią knygą visiems kokybiškų, atmosferinių detektyvų gerbėjams. Jei mėgstate Jo Nesbø niūrumą, Henningo Mankellio socialinę kritiką ar tiesiog norite pasinerti į autentišką, gyvą ir pavojingą Neapolio pasaulį, Maurizio de Giovanni kūryba yra tikras atradimas. Tai puikus skaitinys ilgiems ir tamsiems vakarams, paliekantis gilų ir maloniai melancholišką poskonį.
