Ryšys tarp motinos ir dukros yra viena sudėtingiausių ir galingiausių jėgų. Tai vandenynas, kupinas tylių srovių, netikėtų duobių ir besąlygiškos meilės gelmės. Būtent į šį gilų, banguojantį vandenyną mus panardina debiutinis Karen Raney romanas „Visi pasaulio vandenys“ – knyga, kuri yra tokia pat subtili ir poetiška, kaip ir emociškai paveiki.
Istorija pasakojama iš suaugusios Medės perspektyvos. Dabar jau pati būdama mama, ji atsigręžia į lemtingą vasarą, praleistą su savo mama Ieva, kai jai buvo šešiolika. Autorė meistriškai pina dabarties ir praeities gijas, ir šis pasakojimo būdas yra raktas į romano sėkmę. Paauglės Medės akimis matome įvykius vienaip – dažnai su nesupratimu, nuoskauda ar paauglišku maištu. Tuo tarpu suaugusios Medės balsas suteikia kontekstą, brandą ir, svarbiausia, atjautą, leidžiančią pagaliau suprasti tai, kas anksčiau atrodė neįmenama mįslė – jos pačios mamą.
Ieva, Medės mama, yra nepaprastai sudėtingas ir tragiškas personažas. Ji myli savo dukrą visa širdimi, tačiau yra atitverta nuo jos (ir nuo viso pasaulio) nematomos sienos. Ji kenčia, bet apie savo skausmą nekalba. Ji neša praeities naštą, kurios paslapties neatskleidžia. Paauglei Medei toks mamos elgesys atrodo kaip atstūmimas, šaltumas, neteisybė. Ir tik dabar, pati tapusi motina, Medė pradeda suvokti, kad jos mama buvo ne tik mama, bet ir moteris su savo istorija, savo žaizdomis ir savo demonais.
Pavadinimas „Visi pasaulio vandenys“ nėra atsitiktinis. Vanduo čia veikia kaip galinga metafora. Tai ir ežeras, prie kurio vyksta lemtingi vasaros įvykiai, ir ašaros (išlietos ir neišlietos), ir atmintis, kuri banguoja, tai užliedama, tai atsitraukdama. Vanduo simbolizuoja pasąmonę, paslaptis, gyvybę ir tą gilųjį, dažnai žodžiais neapsakomą ryšį, kuris sieja motiną ir dukrą per kartas.
Karen Raney rašo jautria, poetiška ir be galo subtilia kalba. Tai nėra romanas, kuriame gausu veiksmo ar netikėtų siužeto posūkių. Jo stiprybė – vidiniuose išgyvenimuose, nutylėjimuose, žvilgsniuose ir gestuose. Tai knyga, kurią reikia skaityti lėtai, įsiklausant į kiekvieną žodį ir leidžiant jai susigulėti sieloje. Autorė sugeba sukurti nepaprastai tikrovišką ir paveikų paauglystės portretą – su visu maksimalizmu, noru pabėgti ir kartu desperatišku meilės ir supratimo ilgesiu.
Rekomenduočiau šią knygą tiems, kas literatūroje ieško ne veiksmo, o psichologinio gylio. Ji skirta skaitytojams, kurie vertina gražią kalbą ir geba mėgautis lėtu, meditatyviu pasakojimu. Tai ypač stipriai palies tuos, kas patys yra mamos arba dukros, nes knyga neįtikėtinai tiksliai paliečia pačias jautriausias šio ryšio stygas. „Visi pasaulio vandenys“ – tai graudus, bet kartu ir šviesus priminimas, kad suprasti savo tėvus kartais galime tik patys suaugę.
