Kartais, norint surasti atsakymus į svarbiausius klausimus, reikia ne sėdėti vietoje, o tiesiog eiti. Eiti ilgai, kantriai, per nuovargį ir skausmą, kol galvoje nutyla kasdienis triukšmas ir prabyla siela. Būtent į tokią kelionę – tiek fizinę, tiek dvasinę – mus kviečia knyga „Kelyje“, kurioje žingsniuojame kartu su vienu ryškiausių šių dienų Lietuvos dvasininkų Algirdu Toliatu.
Tai nėra pamokslų rinkinys ar teologinis traktatas. Ši knyga – tai pokalbis. Atviras, nuoširdus ir paprastas pokalbis, kuris vyksta ne iš sakyklos aukštybių, o žingsniuojant dulkėtu piligrimų keliu. Knygos pagrindu tapęs 100 000 žingsnių žygis tampa metafora visai žmogaus gyvenimo kelionei – su jos pakilimais, nuovargiu, netikėtais susitikimais ir atradimais.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai sužavėjo knygos prieinamumas ir žmogiškumas. Kunigas Toliatas turi retą dovaną kalbėti apie sudėtingus dalykus – tikėjimą, abejonę, atleidimą, kančios prasmę – paprastais, suprantamais ir paguodžiančiais žodžiais. Jis nesistengia pamokyti, o tiesiog dalinasi savo mintimis, kurios kyla stebint gamtą, bendraujant su bendrakeleiviais ar tiesiog kovojant su nutrintomis kojomis.
Knygoje puikiai atskleista fizinės ištvermės ir dvasinio apsivalymo paralelė. Autorius atvirai aprašo fizinius žygio sunkumus – skausmą, pūsles, nuovargį. Tačiau būtent šie išbandymai tampa įrankiu, padedančiu nusimesti nereikalingų minčių ir rūpesčių naštą. Kai kūnas pavargsta, protas nurimsta, ir atsiranda erdvės išgirsti tai, kas iš tiesų svarbu. Tai meditacija judesyje, kurią, skaitant knygą, beveik gali patirti fiziškai.
Algirdas Toliatas šioje knygoje atsiskleidžia ne tik kaip dvasininkas, bet ir kaip žmogus. Su puikiu humoro jausmu, su saviironija, su gebėjimu stebėtis mažais dalykais. Būtent šis jo žmogiškumas ir paprastumas yra didžiausia jo stiprybė, leidžianti pasiekti ir tuos, kurie galbūt yra nutolę nuo Bažnyčios, bet ieško dvasinės atgaivos ir prasmingo pokalbio.
„Kelyje“ yra šviesi ir įkvepianti knyga. Ji lyg geras, išmintingas draugas, kuris eina šalia ir primena, kad svarbiausia – nesustoti. Nesustoti ieškoti, nesustoti klausti ir nesustoti eiti pirmyn, net kai kelias sunkus. Rekomenduočiau ją kiekvienam, kuris jaučiasi pavargęs nuo kasdienio bėgimo ir ieško įkvėpimo gurkšnio. Tai knyga, kuri neapkrauna, o pakylėja. Perskaičius ją, iš tiesų norisi apsiauti patogius batus ir tiesiog išeiti pasivaikščioti – be tikslo, tiesiog tam, kad pabūtum kelyje.
