Perskaičius gerą novelių rinkinį, jautiesi lyg pabuvęs meno galerijoje, kur kiekvienas paveikslas – tai atskiras pasaulis, reikalaujantis atidaus žvilgsnio ir asmeninės interpretacijos. Būtent tokį įspūdį palieka Dainos Opolskaitės „Dienų piramidės“ – rinkinys, už kurį autorė buvo pelnytai apdovanota Europos Sąjungos literatūros premija. Tai ne knyga, kurią praryji per vieną vakarą. Tai kūrinys, kurį norisi dozuoti, po novelės per dieną, kad spėtum pajusti kiekvienos istorijos skonį ir poskonį.
Daina Opolskaitė yra kasdienybės stebėtoja. Jos žvilgsnis aštrus, pastabus ir, svarbiausia, empatiškas. Ji nesirenka didingų temų ar istorinių kataklizmų. Jos herojai – paprasti žmonės, gyvenantys čia ir dabar, dažniausiai provincijos miesteliuose, kur laikas, regis, teka lėčiau, o jausmai ir neišsipildžiusios svajonės jaučiami daug aštriau. Tai mokytojai, bibliotekininkės, paaugliai, senyvo amžiaus poros – žmonės, kuriuos, atrodo, galėtum sutikti gatvėje.
Tačiau autorė sugeba toje pilkoje, atpažįstamoje kasdienybėje įžvelgti kažką nepaprasto. Kiekvienoje novelėje tvyro keista, magiška nuotaika. Atrodo, kad tuoj tuoj nutiks stebuklas. Arba tragedija. Dažnai riba tarp realybės ir fantazijos yra tokia plona, kad skaitytojas lieka spėlioti, kas įvyko iš tiesų, o kas – tik herojaus vaizduotės vaisius. Būtent šis neapibrėžtumas, ši paslapties nuojauta ir yra didžiausias rinkinio žavesys.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai palietė tai, kaip subtiliai Opolskaitė kalba apie vienatvę ir ryšio ilgesį. Jos personažai dažnai jaučiasi įstrigę – savo miesteliuose, savo darbuose, savo santuokose, savo pačių kūnuose. Jie ilgisi kažko daugiau, kažko tikresnio, bet dažnai bijo arba nemoka to išreikšti. Jų vidinis pasaulis daug turtingesnis ir audringesnis, nei atrodo išorėje. Autorė meistriškai atveria tą vidų, leisdama mums pamatyti jų baimes, viltis ir slaptas aistras.
Opolskaitės kalba – tai atskiras malonumas. Ji plastiška, poetiška, kupina taiklių metaforų ir netikėtų palyginimų. Ji sugeba keliais sakiniais sukurti nepaprastai gyvą vaizdą ar nuotaiką. Jos stilius nėra perkrautas, bet kiekvienas žodis turi savo svorį ir prasmę. Skaityti jos tekstus – tai lyg klausytis ramios, bet gilios muzikos.
„Dienų piramidės“ nėra knyga, kuri duoda lengvus atsakymus. Priešingai, ji palieka daug erdvės apmąstymams. Po kiekvienos novelės norisi stabtelėti ir pagalvoti – apie savo pačios gyvenimą, apie žmones, kurie yra šalia, apie tas mažas, kasdienes akimirkas, kurios, susidėliojusios viena ant kitos, ir sukuria mūsų gyvenimo piramidę.
Rekomenduočiau šį rinkinį visiems, kas pasiilgo kokybiškos, gilios ir jaudinančios lietuvių prozos. Tai literatūra, kuri neskuba, bet paliečia giliai. Tai puikus įrodymas, kad didžiausios dramos ir stebuklai vyksta ne tolimuose kraštuose, o čia pat, visai šalia mūsų.
