Tobulų žmonių nebūna, būna tik tie, kurie meistriškai išmoksta slėpti savo trūkumus po nepriekaištingo fasado kauke. Būtent apie tokį žmogų – serą Edvardą Fetersą – ir pasakoja subtilus, sąmojingas ir neįtikėtinai gilus Jane Gardam romanas „Vyras be trūkumų“. Pavadinimas, žinoma, ironiškas iki pat gelmių, nes šis kūrinys yra lyg archeologinis kasinėjimas, atidengiantis po sluoksnį vienos, atrodytų, tobulos sielos istorijos žaizdas.
Iš pažiūros seras Edvardas Fetersas, draugų pašaipiai vadinamas Senu Niekšu (Old Filth – tai akronimas, reiškiantis „Failed In London, Try Hong Kong“), yra visa, ką įsivaizduojame galvojant apie britų džentelmeną. Gerbiamas teisėjas, padaręs puikią karjerą Honkonge, nugyvenęs ilgą ir, regis, nepriekaištingą santuoką su savo žmona Bete, senatvę jis leidžia idiliškame Anglijos užkampyje. Tačiau netikėta Betės mirtis tampa tuo akmenuku, kuris pajudina visą kruopščiai per gyvenimą statytą fasadą, ir praeities šmėklos ima lįsti iš visų kampų.
Norint suprasti Edvardą, pirmiausia reikia suprasti terminą „Rajaus našlaitis“ (Raj orphan). Tai vaikai, gimę britų kolonijose (šiuo atveju – Malaizijoje), kurie vėliau būdavo išsiunčiami atgal į Angliją mokytis ir augti pas svetimus žmones ar globėjus. Jie augo be tėvų meilės, be artumo, išmokę slėpti jausmus ir pasikliauti tik savimi. Būtent tokia vaikystė suformavo Edvardą – žmogų, kuris emociškai yra beveik invalidas, bijantis bet kokio artumo ir visą gyvenimą slėpęs savo vienatvę po pareigos ir profesinės sėkmės šarvais.
Jane Gardam pasakoja istoriją ne chronologiškai. Ji, kaip ir pats senstantis Edvardas, šokinėja laike – iš dabarties į prisiminimus apie vaikystę, apie karjeros pradžią Honkonge, apie sudėtingą santuoką su Bete. Pamažu, fragmentas po fragmento, mums atsiveria visas jo gyvenimo paveikslas – su visomis nutylėtomis dramomis, slaptu ilgesiu ir ilgaamže konkurencija su kitu teisininku Teriu Viniringu, kuris, pasirodo, buvo susijęs su Edvardu ir Bete daug glaudžiau, nei kas nors galėjo įtarti.
Autorės stilius – tikras malonumas intelektualiam skaitytojui. Jis santūrus, preciziškas, kupinas sauso britiško sąmojo ir taiklių pastebėjimų. Gardam niekada nerašo tiesmukai, ji viską pasako užuominomis, nutylėjimais, dialogų nuotrupomis. Bet po šia santūria išore slypi neįtikėtina emocinė gelmė ir didžiulė užuojauta savo herojui. Ji jo neteisina, bet leidžia suprasti, kodėl jis tapo tokiu „vyru be trūkumų“ – tiesiog todėl, kad vaikystėje jam nebuvo leista turėti jokių jausmų.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kas pasiilgo aukščiausios prabos literatūros. Tai ne tas romanas, kuris įtraukia greitu veiksmu. Tai knyga, kuri reikalauja lėto, įdėmaus skaitymo ir kuri apdovanoja skaitytoją giliu psichologiniu portretu ir nepamirštama atmosfera. Jei vertinate tokius autorius kaip Kazuo Ishiguro ar Julianas Barnesas, Jane Gardam kūryba jums neabejotinai patiks.
