Agota Kristof rašo ne rašalu, o skalpeliu. Jos proza – aštri, šalta, negailestinga ir preciziškai tiksli. Ji nepuošia, neguodžia ir nemeluoja. Jos trumpas romanas „Vakar“ yra tobulas šio stiliaus pavyzdys – kūrinys, kuris yra toks paveikus, kad palieka gilų, ilgai negyjantį randą. Tai literatūra, kuri ne glosto, o sukrečia.
Istorijos centre – Tobiasas, pabėgėlis iš neįvardintos šalies, dirbantis monotonišką darbą fabrike mažame Šveicarijos miestelyje. Jo gyvenimas yra nyki rutina, egzistencija be spalvų ir jausmų. Jis yra svetimas viskam ir visiems – svetimas kalbai, svetimas kultūrai, svetimas net pats sau. Vienintelis dalykas, palaikantis jį, yra prisiminimas. Idealizuotas, tobulas prisiminimas apie vaikystės moterį, vardu Linė, ir jo paties susikurta iliuzija, kad jis yra rašytojas.
Visas Tobiaso gyvenimas yra laukimas. Jis laukia „vakar“, kada grįš Linė, kada jis galės mesti fabiką ir tapti tuo rašytoju, kuriuo apsimeta esąs. Praeitis jam yra ne prisiminimas, o vienintelė tikra realybė, o dabartis – tik laikinas, pilkas nesusipratimas, kurį reikia kažkaip ištverti.
Šiame romane, kaip ir kituose autorės kūriniuose, atsiskleidžia visas Kristof stiliaus genialumas. Ji naudoja trumpus, paprastus, beveik vaikiškus sakinius. Kalba yra asketiška, išvalyta nuo bet kokių metaforų ar emocinių apibūdinimų. Tačiau būtent šis šalutinis, protokolinis tonas ir sukuria patį didžiausią siaubą. Aprašydama baisiausius dalykus – vienatvę, smurtą, beprasmybę – be jokio jausmo, autorė priverčia patį skaitytoją pajusti visą emocijų gamą. Tai skaitytojas, o ne pasakotojas, yra priverstas išgyventi veikėjo skausmą.
Knygos atomazga, kai į miestelį iš tiesų atvyksta tikroji Linė – jau ištekėjusi, su vaiku – yra tragiška ir neišvengiama. Iliuzijos ir realybės susidūrimas įvyksta su sprogimo jėga, po kurio nebelieka nieko. Tai negailestinga diagnozė žmogui, kuris taip ir nesugebėjo paleisti praeities ir pradėti gyventi dabartyje.
„Vakar“ nėra knyga, kurią galima rekomenduoti kiekvienam. Ji sunki, slegianti, paliekanti kartėlį. Joje nerasite vilties ar paguodos. Bet tai yra absoliučiai meistriškas egzistencinės prozos pavyzdys. Rekomenduočiau ją tiems, kas literatūroje ieško ne pramogos, o tiesos, net jei ta tiesa yra labai nepatogi. Jei vertinate Alberto Camus ar Samuelio Becketto kūrybą, Agotos Kristof pasaulis jums bus atpažįstamas. Tai trumpas, bet nepaprastai galingas kūrinys.
