Kartais, kaip ir gamta po uragano, žmogaus siela po netekties lieka nuniokota, bet gyva, su viltimi, kad laikas ir meilė gali padėti išleisti naujas šaknis. Būtent šis lėtas ir jautrus gijimo procesas yra Karen White romano „Pakrantės medžiai“ šerdis – istorijos, kurioje Pietų Amerikos karštis susipina su praeities paslaptimis ir moterų draugystės galia.
Istorija prasideda, kai Džulė Holt sulaukia skaudžios žinios – nusižudė jos geriausia draugė Eimė. Ši tragedija apverčia Džulės gyvenimą aukštyn kojomis, nes ji privalo ištesėti seniai duotą pažadą – tapti Eimės mažamečio sūnaus Bo globėja. Metusi savo gyvenimą Sinsinatyje, Džulė atvyksta į Biloksį, Misisipės valstijoje – miestą, vis dar bandantį atsigauti po uragano „Katrina“. Čia ji apsigyvena sename Eimės šeimos name kartu su ekscentriška ir paslaptinga Eimės močiute.
Nuo pat pirmų puslapių autorė meistriškai kuria dvejopą atmosferą. Viena vertus, jaučiame klampų ir lipnų sielvartą, kuris yra persmelkęs ne tik namus, bet ir visą po katastrofos atsigaunantį kraštą. Kita vertus, pro gedulo šydą pamažu ima skverbtis paslaptis. Tvarkydama namus, Džulė aptinka seną dėžę su Eimės mamos, kuri dingo prieš daugelį metų, piešiniais ir laiškais. Šis atradimas tampa raktu, atrakinančiu senas šeimos žaizdas ir paslaptis, kurios, pasirodo, nuodijo kelias moterų kartas.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai sužavėjo būtent moterų tarpusavio santykių vaizdavimas. Tai nėra tik Džulės istorija. Tai pasakojimas apie trijų kartų moteris – močiutę, dingusią dukrą ir jos dukrą Eimę – ir apie tai, kaip nutylėtos traumos ir neišsakytos tiesos gali suluošinti likimus. Džulė, būdama svetimas žmogus šioje šeimoje, pamažu tampa ta jungiamąja grandimi, kuri bando suprasti praeitį, kad galėtų išgydyti dabartį ir apsaugoti ateitį – mažąjį Bo.
Karen White stilius yra šiltas, jaukus ir labai atmosferiškas. Ji puikiai perteikia Amerikos pietų dvasią – lėtą gyvenimo tempą, gamtos grožį, senų namų istorijas. Nors romane nagrinėjamos sunkios temos – savižudybė, gedulas, šeimos traumos – autorė viską apgaubia švelnia vilties skraiste. Knygoje yra ir romantikos, tačiau ji subtili ir neužgožianti pagrindinės – gijimo – temos.
„Pakrantės medžiai“ yra puikus pasirinkimas tiems, kas mėgsta jausmingas, bet ne banalias šeimos dramas su paslapties elementu. Tai knyga, kurią gera skaityti lėtai, leidžiant autorei vesti jus per skausmą link susitaikymo ir vilties. Ji primena, kad net ir labiausiai palūžę medžiai gali vėl sužaliuoti, jei tik turi tvirtas šaknis ir į ką atsiremti.
