Maža, dryžuota darbininkė, be kurios sustotų visas pasaulis. Bitė. Mes taip pripratome prie jos dūzgimo vasaros pievose, kad pamiršome, kokia trapi yra jos (ir mūsų pačių) egzistencija. Majos Lunde romanas „Bičių istorija“ yra galingas ir nerimą keliantis priminimas apie šį trapumą – tai istorija, kuri sujungia tris šimtmečius, tris žemynus ir tris šeimas per vieną, bendrą likimo giją.
Autorė pasirenka ambicingą ir be galo paveikią struktūrą, pasakodama istoriją iš trijų skirtingų perspektyvų, kurios pamažu, lyg artėjančios audros debesys, susijungia į vieną.
Praeitis, 1852-ieji, Anglija. Sutinkame Viljamą – prislėgtą, lovos patale dėl depresijos skendintį biologą ir sėklų pardavėją. Jausdamasis nevykėliu ir negalėdamas aprūpinti savo gausios šeimos, jis desperatiškai ieško idėjos, kuri jį išgarsintų. Vieną dieną jam kyla mintis sukurti visiškai naujo tipo, revoliucingą avilį. Ši idėja jam tampa išsigelbėjimu ir vilties spinduliu.
Dabartis, 2007-ieji, JAV. Džordžas – tradicinis bitininkas, visą gyvenimą dirbęs sunkų fizinį darbą. Tačiau jo pasaulis griūva – bitės masiškai nyksta dėl nepaaiškinamo kolonijų irimo sindromo. Jis kaunasi ne tik už savo verslą, bet ir už savo gyvenimo būdą, beviltiškai tikėdamasis, kad sūnus, pasirinkęs studijas, vis dėlto perims jo ūkį.
Ateitis, 2098-ieji, Kinija. Pasaulis po Didžiojo Kolapso. Bičių nebėra. Maistas auginamas sunkiai, o vaismedžius apdulkina žmonės, rankomis, plunksnelėmis, kaip ir pagrindinė veikėja Tao. Tai niūri, distopinė realybė, kurioje džiaugsmo ir laisvės beveik nelikę. Viskas pasikeičia, kai jos sūnų ištinka nelaimė ir jis yra paimamas valdžios. Tao leidžiasi į desperatišką kelionę, bandydama išsiaiškinti tiesą.
Iš pirmo žvilgsnio, tai trys atskiros istorijos. Tačiau Maja Lunde jas supina į vieną galingą pasakojimą. Visus tris veikėjus jungia ne tik bitės, bet ir universalus tėvų ir vaikų santykių motyvas. Tai pasakojimas apie tėvų lūkesčius, vaikų norą eiti savo keliu, apie meilę ir nesusikalbėjimą. Viljamo viltys dėl sūnaus ateities, Džordžo konfliktas su savuoju ir Tao pasiaukojimas dėl jos vaiko – tai yra emocinis romano branduolys.
Šis kūrinys yra stiprus ekologinis perspėjimas, bet parašytas be jokio moralizavimo ar piktų pamokslų. Autorė tiesiog parodo, kaip glaudžiai mes esame susiję su gamta ir kokios katastrofiškos gali būti mūsų veiksmų pasekmės. Ateities pasaulio be bičių vizija yra tokia įtikinama ir kraupi, kad skaitant ne kartą per nugarą perbėga šiurpas. Ji verčia susimąstyti ir vertinti tai, ką vis dar turime.
Rekomenduočiau „Bičių istoriją“ visiems, kas mėgsta protingą, daugiasluoksnę ir mąstyti verčiančią literatūrą. Tai nėra lengvas pasiskaitymas, bet jis be galo įtraukiantis ir svarbus. Tai knyga, kuri praplečia akiratį, jaudina ir palieka gilų pėdsaką. Ji primena, kad mes nesame vieni šioje planetoje, o mažas bitės dūzgimas yra gyvybės, kurią privalome saugoti, garsas.
