Kokia prasmė gyventi amžinai, jei niekas tavęs neprisimena? Kokia vertė meilės, jei mylimas žmogus tave pamiršta vos tik nusisukęs? Šie skaudūs klausimai yra V. E. Schwab romano „Nematomas Adės Laru gyvenimas“ šerdis – tai ne tik magiškas pasakojimas, bet ir gili meditacija apie atminties, meno ir žmogiškojo ryšio svarbą.
Viskas prasideda 1714 metais Prancūzijoje. Jauna mergina Adė Laru, desperatiškai nenorėdama tekėti ir gyventi eilinio, primesto gyvenimo, pabėga nuo savo vestuvių ir tamsoje ima melstis dievams, kurie atsako po saulėlydžio. Ji sudaro sandėrį su tamsa – atiduoda savo sielą mainais į laisvę ir laiką. Tačiau velnias, kaip žinia, yra gudrus. Jis suteikia jai nemirtingumą, bet kartu ir prakeiksmą: kiekvienas sutiktas žmogus ją pamirš, vos tik ji dings iš jo akiračio. Ji negali palikti jokio pėdsako – nei parašyti savo vardo, nei būti nutapyta portrete, nei net įminti pėdos sniege.
Taip prasideda 300 metų trunkanti Adės kelionė per istoriją. Ji tampa vaiduokliu, nematomu stebėtoju, klajojančiu po besikeičiančios Europos ir Amerikos miestus. Autorė meistriškai parodo, kaip Adė pamažu išmoksta išgyventi šiame keistame būvyje. Ji atranda būdą, kaip palikti savo pėdsaką – ne tiesiogiai, o per įkvėpimą. Ji tampa mūza. Septyni strazdanų taškeliai ant jos skruosto, lyg žvaigždynas, paslaptingai atsiranda šimtuose paveikslų, jos šnabždėta melodija virsta garsia daina, jos papasakota idėja – eilėraščiu.
Romano struktūra meistriškai pina Adės praeities nuotykius su jos dabartimi 2014-ųjų Niujorke. Per šimtmečius vienintelis, kuris jos nepamiršta, yra pats tamsos dievas Lukas – ciniškas, gundantis ir pavojingas palydovas, kuris kasmet per jos gimtadienį pasirodo ir klausia, ar ji jau pasirengusi atiduoti savo sielą.
Viskas pasikeičia, kai po 300 metų vienatvės Adė įeina į mažą, jaukų knygyną ir sutinka Henrį. Ir kitą dieną Henris ją prisimena. Šis paprastas sakinys – „Aš tave prisimenu“ – tampa galingiausiu ir labiausiai jaudinančiu įvykiu visoje knygoje. Taip prasideda neįtikėtina meilės istorija, bet ir nauja mįslė – kodėl būtent Henris yra tas, kuris gali ją prisiminti?
V. E. Schwab rašo nepaprastai gražia, poetiška ir jausminga kalba. Tai romanas, kurį norisi skaityti lėtai, pabraukiant citatas. Nors knygos idėja fantastiška, veikėjų jausmai – meilė, vienatvė, viltis, neviltis – yra absoliučiai realūs ir atpažįstami.
Rekomenduočiau šią knygą visiems, kas mėgsta epines, per šimtmečius besitęsiančias istorijas, kuriose susipina magija, istorija, menas ir meilė. Tai nėra greito veiksmo fantastika. Tai lėtas, meditatyvus ir be galo gražus pasakojimas, kuris privers susimąstyti apie tai, ką reiškia būti prisimintam ir kokį pėdsaką kiekvienas iš mūsų paliekame pasaulyje.
