Egzistuoja nerašyta taisyklė, kad politikų knygos, ypač parašytos po kadencijos, būna saugios, nugludintos ir skirtos kurti teigiamą istorinį įvaizdį. Jos primena memuarus, kuriuose asmeninės istorijos ir anekdotai nustelbia aštrius politinius vertinimus. Su tokia išankstine nuostata atsiverčiau ir knygą „Nustokim krūpčiot“, sudarytą iš interviu su Prezidente Dalia Grybauskaite. Ir turiu pripažinti – klydau.
Tai nėra šilti, jaukūs memuarai. Tai net nėra knyga tradicine prasme. Tai – koncentruotas, aštrus ir bekompromisis politinis testamentas, išdėstytas interviu forma. Nuo pat pirmo puslapio jauti tą patį stilių, kuris apibrėžė visą Dalios Grybauskaitės dešimties metų prezidentavimą: tiesmukumą, aiškumą ir visišką nenorą pataikauti ar ieškoti patogių formuluočių. Knygos pavadinimas – ne reklaminis triukas, o tiksliausia įmanoma viso turinio santrauka.
Interviu formatas čia veikia nepriekaištingai. Klausimai, kuriuos užduoda žurnalistė Daiva Ulbinaitė, leidžia struktūrizuoti dešimties metų laikotarpį, aprėpti svarbiausius įvykius ir sprendimus – nuo euro įvedimo ir energetinės nepriklausomybės iki santykių su Rusija ir vidinių politinių kovų. Prezidentės atsakymai – tai ne pasamprotavimai. Tai – pozicija. Aiški, nedviprasmiška ir dažnai nepaliekanti jokios erdvės interpretacijoms. Skaitant susidaro įspūdis, kad kalbiesi ne su buvusia, o su vis dar pareigas einančia valstybės vadove. Jos mąstymas strategiškas, argumentai paremti faktais ir skaičiais, o požiūris į valstybės valdymą – kaip į sudėtingą mechanizmą, kuriame nėra vietos sentimentams.
Mane, kaip skaitytoją, labiausiai domino ne tiek patys įvykių aprašymai (daugelį jų pamenam iš žiniasklaidos), kiek sprendimų priėmimo užkulisiai ir lyderystės filosofija. Būtent čia knyga atsiskleidžia stipriausiai. Grybauskaitė atvirai kalba apie spaudimą, apie būtinybę priimti nepopuliarius, bet būtinus sprendimus, apie vienatvę, kuri yra neatsiejama aukščiausių postų palydovė. Ji nepozuoja, nesistengia įtikti. Ji tiesiog konstatuoja: buvo taip, sprendimas buvo toks, nes kitokio būti negalėjo. Šis pragmatiškumas ir racionalumas yra kertinė jos lyderystės ašis.
Žinoma, knygoje pasigedau daugiau asmeniškumų. Norėtųsi sužinoti ne tik tai, ką Prezidentė galvojo, bet ir tai, kaip ji jautėsi vienu ar kitu kriziniu momentu. Tačiau greitai supranti, kad tai tiesiog ne jos stilius. Ji yra žmogus, kuris atskiria viešą pareigą nuo asmeninio gyvenimo, ir ši knyga yra apie pareigą. Tai nėra trūkumas – tai tiesiog sąmoningas autorės pasirinkimas, kurį reikia gerbti.
Kam ši knyga? Visiems, kurie domisi Lietuvos politika, lyderyste ir naujausių laikų istorija. Visiems, kurie nori suprasti, kas lėmė vienus ar kitus esminius pastarojo dešimtmečio sprendimus. Tai nėra lengvas pasiskaitymas prieš miegą. Tai dokumentas, reikalaujantis dėmesio ir įsigilinimo.
„Nustokim krūpčiot“ yra neįkainojamas šaltinis, leidžiantis pažvelgti į sudėtingą dešimtmetį vienos stipriausių Lietuvos politinių figūrų akimis. Tai knyga, kuri ne guodžia, o mobilizuoja. Ir, manau, būtent tokį tikslą autorė sau ir kėlė.
