Yra autorių, kurių naujos knygos lauki su nekantrumu, ir yra tokių, kurie, regis, sugeba kiekvienu nauju tekstu vėl iš naujo tave nustebinti ir priversti įsimylėti. Būtent į antrąją kategoriją drąsiai priskirčiau Marių Povilą Eliją Martynenko. Po jo romano „Praeis“, kuris paliko gilų, bet vietomis nevienalytį įspūdį, šis naujas tekstų rinkinys atrodo brandesnis, labiau subalansuotas ir emociškai taiklesnis.
Čia vis dar atpažįstamas tas unikalus Martynenko braižas – aštrus, kartais necenzūrinis žodis, minties šuoliai, primenantys sąmonės srautą, pasikartojantys motyvai. Tačiau šįkart visa tai suskamba ne kaip paaugliškas maištas, o kaip sąmoningas meninis sprendimas. Netikėtas keiksmažodis ar sakinio struktūros laužymas čia ne erzina, o veikia kaip emocinis elektros šokas, priverčiantis suklusti ir pajusti tekstą dar stipriau.
Tai kūrinys, turintis savo garso takelį – skaitant nejučia girdi paties autoriaus balsą, jo specifinę intonaciją, ir tai sukelia neįtikėtiną emocinių amerikietiškų kalnelių efektą. Vieną akimirką sėdi autobuse ir kvailai šypsaisi skaitydama ironišką pastraipą, o kitą – jau jauti po skruostu riedančią ašarą dėl netikėtai atviro ir pažeidžiamo sakinio. Šis gebėjimas keliais sakiniais taip stipriai paveikti skaitytoją yra retas ir neabejotinas talentas.
Knygoje gausu atvirų, kartais net kraupių istorijų iš barų ar gatvės gyvenimo, kurios atskleidžia trapų ir pavojingą realybės audinį. Vis dėlto, visos knygos emocine viršūne ir „vinimi“ laikyčiau „Marijano istoriją“. Tai toks stiprus žmogiškumo ir nužmogėjimo koncentratas, kad sukrečia, priverčia pykti, verkti ir galiausiai palieka gilų randą sieloje.
Ši knyga – lyg dėžutė labai gerų, bet labai stiprių saldainių. Suvalgai vieną tekstą, ir atrodo, kad jau gana, reikia pertraukos apmąstymams. Bet po akimirkos ranka pati vėl siekia kito. Tai kūryba, kuria lengva persisotinti, bet kurios neįmanoma atsisakyti. Akivaizdu, kad autorius auga, bręsta, ir stebėti šį procesą yra neįtikėtinas malonumas. Jaučiuosi gavusi gerokai daugiau, nei tikėjausi.
