Ką reiškia augti genijaus šešėlyje? Būti dukra žmogaus, kurio drobės žavi visą pasaulį, bet kurio asmeninis gyvenimas yra toks pat audringas ir nenuspėjamas kaip ir jo paveikslai? Glorios Goldreich romanas „Mano tėvas Šagalas“ yra jautrus ir intymus žvilgsnis į Marko Šagalo pasaulį ne per meno istoriko, o per mylinčios ir pasiaukojančios dukros Idos akis.
Šios knygos didžiausia stiprybė ir originalumas yra būtent pasirinkta perspektyva. Mes matome Marką Šagalą ne kaip meno ikoną, o kaip tėvą – su visu jo žavesiu, egoizmu, vaikišku pažeidžiamumu ir absoliučia priklausomybe nuo jį supančių moterų. Pirmiausia – nuo savo žmonos ir didžiosios mūzos Belos, o po jos mirties – nuo dukros Idos, kuri tampa jo pasaulio ašimi, sargu ir vadybininke.
Istorija pasakojama pačios Idos. Ji nuo pat vaikystės auga apsupta meno, tėvo dirbtuvėse, tarp dažų kvapo ir neįtikėtinų paveikslų. Ji yra pirmoji jo darbų vertintoja, jo modelis, jo įkvėpėja. Tačiau kartu ji yra ir ta, kuri turi spręsti visas žemiškas problemas: tvarkyti buitį, organizuoti parodas, derėtis su galerijų savininkais ir, svarbiausia, saugoti jį nuo atšiaurios realybės.
Ypač ryškiai Idos vaidmuo atsiskleidžia tragiškais Antrojo pasaulinio karo metais. Ši romano dalis – viena stipriausių. Autorė įtikinamai parodo desperatiškas šeimos pastangas pabėgti iš nacių okupuotos Prancūzijos. Ida, rizikuodama savo pačios gyvybe, organizuoja ne tik tėvų, bet ir šimtų tėvo paveikslų evakuaciją. Jai jo menas yra toks pat gyvas ir svarbus, kaip ir jis pats. Šis pasakojimas puikiai atskleidžia, kaip didžioji istorija įsiveržia į asmeninius gyvenimus ir priverčia žmones padaryti neįmanomus dalykus.
Vis dėlto, tai nėra tik istorija apie meną ar karą. Tai – labai intymus pasakojimas apie sudėtingus šeimos santykius. Apie visaapimančią Marko ir Belos meilę, kuri atrodė lyg iš pačių Šagalo paveikslų. Ir apie Idos meilę savo tėvui – meilę, kuri reikalavo milžiniškų asmeninių aukų, priversdama nustumti į šalį savo pačios svajones ir ambicijas. Knyga subtiliai kelia klausimą – kiek mes esame skolingi savo talentingiems tėvams ir kur yra riba tarp pasiaukojimo ir savęs praradimo.
„Mano tėvas Šagalas“ yra puikiai ištyrinėtas ir jautriai parašytas biografinis romanas. Jis patiks ne tik tiems, kas žavisi Marko Šagalo kūryba (po šios knygos jo paveikslai atsiveria naujomis prasmėmis), bet ir visiems, kas mėgsta stiprias istorijas apie šeimą, meilę ir pasiaukojimą. Tai gražus paminklas Idai Šagal – moteriai, kuri didžiąją dalį savo gyvenimo praleido genijaus šešėlyje, bet pati buvo ne mažiau nepaprasta asmenybė.
