Įsivaizduokite, kad vieną rytą pabundate ir nebežinote, kas yra paukštis. Pats žodis dar egzistuoja, bet jo reikšmė, vaizdinys ir jausmas, kurį jis kėlė, dingo be pėdsakų. O po kelių dienų dingsta ir pats žodis. Ši bauginanti, siurrealistinė prielaida yra Yoko Ogawos romano „Atminties policija“ pagrindas – kūrinio, kuris yra ne veiksmo trileris, o tyli, slegianti ir nepaprastai gili meditacija apie atmintį, tapatybę ir praradimo prigimtį.
Veiksmas vyksta bevardėje, nuo likusio pasaulio izoliuotoje saloje. Čia periodiškai įvyksta „išnykimai“. Gali išnykti konkretūs daiktai – rožės, paukščiai, kepurės, žemėlapiai. O gali išnykti ir abstraktūs dalykai, pavyzdžiui, fotografijos. Po kiekvieno išnykimo dauguma salos gyventojų tiesiog pamiršta, kad toks daiktas ar reiškinys kada nors egzistavo. Jie nejaučia netekties, tik tuštumą, kurios negali paaiškinti. Tačiau yra mažuma tų, kurie nepamiršta. Ir būtent juos medžioja visagalė, bauginanti Atminties policija.
Istoriją pasakoja jauna rašytoja, bandanti gyventi šioje keistoje realybėje. Jos pasaulis apsiverčia aukštyn kojomis, kai ji sužino, kad jos redaktorius R. yra vienas iš tų, kurie nepamiršta. Norėdama jį išsaugoti, ji ryžtasi drąsiam ir pavojingam žingsniui – įrengia slaptą kambarį savo namuose ir jame paslepia redaktorių nuo Atminties policijos.
Ši knyga yra galinga totalitarizmo alegorija. Tačiau labiausiai gąsdina ne pati Atminties policija, o pačių gyventojų pasyvumas ir susitaikymas. Jie priima išnykimus kaip neišvengiamą duotybę, stengiasi kuo greičiau atsikratyti dingusių daiktų pėdsakų ir net patys bijo tų, kurie vis dar atsimena. Tai kraupus priminimas apie tai, kaip lengvai visuomenė gali atsisakyti savo istorijos, kultūros ir tapatybės vardan ramios, bet tuščios egzistencijos.
Pagrindinės veikėjos – rašytojos – profesija čia ypač svarbi. Jos bandymas aprašyti dingusius daiktus, išsaugoti jų esmę savo romanuose tampa vienintele pasipriešinimo forma. Ji nebegali prisiminti, koks jausmas liesti rožės žiedlapį, bet ji gali bandyti atkurti tą jausmą per žodžius. Jos slaptas ryšys su redaktoriumi, kuris prisimena viską, tampa gražia metafora apie kūrybos ir atminties sąjungą.
Yoko Ogawos stilius yra minimalistinis, ramus, beveik meditatyvus. Ji nerašo emocionaliai, o tiesiog stebi ir fiksuoja. Būtent šis santūrus tonas ir sukuria tokią slegiančią, klaustrofobišką atmosferą. Tai ne ta knyga, kurią galima skaityti paskubomis. Ji reikalauja lėto, įdėmaus skaitymo, leidžiančio pajusti visą jos gelmę ir nerimą.
Rekomenduočiau „Atminties policiją“ tiems, kas literatūroje ieško ne atsakymų, o klausimų. Jei vertinate George’o Orwello, Kazuo Ishiguro ar Franzo Kafkos kūrybą, šis romanas neabejotinai paliks gilų įspūdį. Tai viena tų knygų, kuri lieka su tavimi dar ilgai po to, kai užverti paskutinį puslapį, versdama mąstyti apie tai, kas mes esame be savo prisiminimų.
